Rytoj atėjo tamsa (✔)

39

Herkus

Linas gulėjo be jokių gyvybės ženklų: nekrutino nė vieno raumens, akys buvo aklinai užmerktos ir net krūtinė nesikilnojo, reikalaudama į plaučius įtraukti taip beprotiškai reikalingo oro. Stipriai sukandęs dantis iš karto supratau ką tai reiškė, bet nenorėjau taip lengvai patikėti. Greitai priklaupęs prie jo kūno uždėjau du pirštus ant kaklo, ieškodamas pulso. Mano paties kvėpavimas kiek sutrūkčiojo, bet galiausiai papurčiau galvą ir tyliai ištariau tai, ko nenorėjau:

– Negyvas.

Pavelas riebiai nusikeikęs išsitraukė telefoną, kol Vytautas įtariai žvelgė į lempų šviesoje puikiai matomą koridorių. Atsistojęs apsilaižiau sukepusias lūpas ir giliai įkvėpęs pamėginau nepasiduoti kylančiai panikai.

Nors Linas ir gulėjo praradęs gyvybę nuo šautinės žaizdos, tačiau galbūt per stebuklą Upės nebuvo namuose. Galbūt per stebuklą ji spėjo pabėgti. Galbūt...

– Iškviečiau mūsų vyrukus, bet manau, kad geriau jų nelaukim ir apžiūrėkim namą, – tyliai pranešė Pavelas ir įsigrūdo telefoną atgal į kelnių kišenę. – Maža ką – galbūt svarbi kiekviena minutė.

Neaušindami burnos abu su Vytautu tik pritariančiai linktelėjome ir pradėjome brautis per koridorių su užtaisytais ginklais rankose. Su kiekvienu žingsniu mano nerimas vis augo ir vis įkyriau sunkėsi į smegenis lyg prakeikti nuodai, besiruošiantys mane visiškai paralyžiuoti.

Eidami į priekį užsukdavome į kiekvieną kambarį, bet visur vyravo tamsa ir ramybė. Mačiau, jog šviesa veržėsi iš tolimiausio kambario pro durų plyšį apačioje. To paties, kuriame miegodavo Upė, tačiau dabar tai nekėlė didelio džiaugsmo. Kad ir kas nušovė Liną, tas kažkas nejautė jokio noro trintis po kitus kambarius, tad tikimybė, jog čia pasidarbavo šaltakraujiški vagys, pasirodė pernelyg neįtikima.

Ar tai reiškė, jog Žygio grasinimai nebuvo laužti iš piršto? Ar tai reiškė, jog už tų durų išvysiu negyvą Upę ir net nežinosiu kas tai padarė, nes žudiko pėdos jau seniai bus ataušusios?

Juk dėl vieno galėjau jaustis visiškai tikras – Žygis melavo, kad bendradarbiauja su mano mama. Tai tiesiog neįmanoma ir nelogiška – beveik tas pats, lyg aš pats imčiau sutarti su Žygiu. Kad ir kokios iškreiptos psichikos tėvą bei pusiau brolį turėjau, mano mama nebuvo tokia kaip jie. Ji mane mylėjo. Ji – visiška tėvo priešingybė visomis įmanomomis prasmėmis.

Kai priėjome Upės kambarį, iš karto išgirdau balsus. Jie buvo per tylūs, kad galėčiau aiškiai suprasti visą pokalbį, tačiau iš girdimų nuotrupų mano širdis ėmė spurdėti lyg norėtų iššokti iš krūtinės. Šito balso nebūčiau sumaišęs su niekieno kito, nes kalbėjo Upė:

– Kodėl... Darote... Apie... Herkų... Prašau...

Vadinasi ji gyva. Ji vis dar gyva.

Venomis bėgantis kraujas tikriausiai visiškai užvirė nuo džiaugsmo ir panikos maišalynės.

Ji buvo gyva!

Bet kambaryje drauge su ja tikriausiai tebesėdėjo žudikas.

„Tik ne dar kartą. Tik ne dar kartą per vėlai ir per daug nepasiruošus. Šį kartą mes trys. Šį kartą turiu rankose  ginklą. Neleisiu dar sykį iš manęs atimti mano mylimą moterį.“ – mintys raizgėsi viena paskui kitą.

Jau ryžtingai tiesiau ranką link durų rankenos, kol Pavelas su Vytautu užėmė vietas man iš šonų, bet staiga sustingau, kai išgirdau kito balso sakomas nuotrupas:

– Jis... Nusipelnė...

Ne.

Negali būti.