Rytoj atėjo tamsa (✔)

35

Herkus

Atsišliejau į namo sieną ir užsimerkiau. Atsidusęs susmukau ant žemės lyg būčiau netekęs visų jėgų. Prisitraukiau sulenktus kelius sau prie krūtinės ir užsidengiau rankomis veidą, jausdamas visišką tuštumą. Beveik tikėjau, jog tai – tik kvailas sapnas iš kurio greitai pabusiu. Bet bėgančios minutės ir niekaip minčių nepaliekantis išdavikiškas Pavelo su Upe bučiavimosi vaizdas negailestingai stiprino suvokimą, kad tai realybė. Ir toji realybė man visiškai nepatiko.

Būčiau kvailys ir melagis, jei pats save įtikinėčiau, kad manęs niekad neaplankė mintis, jog Pavelas gali įsižiūrėti Upę. Visgi jis buvo vyras, o Upė – išvaizdi, geraširdė moteris. Negana to, ji beveik pusę metų gyveno Pavelo namuose ir būtų buvę naivu tikėtis, jog per tokį laiko tarpą jie nei kiek nesuartėtų. Bet aš žinojau, jog galėjau pasitikėti Pavelu. Juk tai buvo žmogus, kuris nuo mažens man atstojo brolį, visad buvo šalia... Net iki tokio lygio, jog kelis sykius išgelbėjo mano gyvybę, iki skausmingiausių smulkmenų žinojo visą mano gyvenimo istoriją ir niekada neatsuko man nugaros. Juo pasitikėjau besąlygiškai ir žinojau, kad jis niekuomet nesugalvos manęs išduoti – nei dėl pinigų, nei dėl savo paties ambicijų, nei dėl grasinimų ar kankinimų ir, juo labiau, tikrai ne dėl moters. Bent jau taip maniau iki šiol...

– Ir ką man, po velnių, daryti? – suburbėjau sau po nosimi, kai patraukęs delnus nuo veido pakėliau akis į dangų. – Ką?

Diena dvelkė ramybe ir šiluma, o tuo tarpu aš nejaučiau nei vieno, nei kito. Lengvai trinktelėjęs galvą į sieną atbukusiu žvilgsniu įsistebeilijau į rankas, kurios ne taip seniai kumščių pavidalu negailestingai skriejo Pavelo pusėn. Tada troškau jį primušti, sulaužyti, sudrąskyti... Visais įmanomais būdais sužaloti brangintą draugą taip, kaip mane sužeidė jo išdavystė. O dabar jau pats gerai nežinojau ar tikrai pasielgiau teisingai, jog sureagavau būtent taip.

„Net neišklausiau. Net neleidau jam pasiaiškinti...“ – galvoje prabėgo viena iš gan svarbių ir dažnų klaidų, kurias tikėjau, jog nebedarysiu po to, kai pradėjau dirbti su savo pykčio nevaldymo problemomis. Karčiai šyptelėjęs prunkštelėjau iš tokio kvailo optimizmo. Kol naiviai maniau, jog taisausi, tamsa ir vėl negailestingai išlindo į paviršių visu savo bjaurumu.

Gal žmonės nesikeičia? Galbūt jie tik save apgaudinėja, jog gali keistis, tačiau atėjus lemtingam momentui ir vėl tėškiasi į senąjį save, nes pagaliau išnyksta tas iliuzinis pasikeitimo burbulas? Galbūt aš visad taip ir liksiu tik sadisto tėvo ir ne ką geresnio brolio auka. Žudikas, kuriam lemta uždusti nuo savo giminaičių ir savo paties demonų rankų...

Stipriai sukandęs dantis dar kartą trenkiausi galva į sieną, tik šį sykį stipriau – lyg bausdamas save. Už tai, kad gimiau. Už tai, jog nesugebėjau pasipriešinti mane kankinusiam blogiui. Už tai, kad pats tapau blogiu. Už tai, jog nesugebėjau apsaugoti nieko, kas man svarbu. Už tai, kad likau vienui vienas, nes nemokėjau būti žmogumi.

Nežinau kiek laiko taip sėdėjau, vis kankindamas save įvairiomis niūriomis mintimis, bet galiausiai užsimerkęs kelis sykius giliai įkvėpiau ir pamažu užsklendžiau savyje bet kokias emocijas – juk tapti bejausmiu mokėjau ne ką prasčiau nei pasiduoti įniršiui. „Dabar ne laikas savęs gailėtis!“ – priminiau sau ir atsistojęs ryžtingai įėjau į vidų. Žinojau, jog turiu persimesti nors keliais žodžiais su Upe, bet kiekvienas žingsnis link jos kambario darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. O pagalvojus, jog iš tiesų čia atvykau norėdamas atsiprašyti...

Krenkštelėjęs sustojau priešais reikiamas duris ir nieko nelaukdamas jas pravėriau. Apsidairęs po erdvų kambarį, kuriame dominavo smėlio ir šviesiai pilka spalvos, lovoje pamačiau miegančią Upės mamą, o pati Upė susigūžusi sėdėjo ant kėdės šalia rašomojo stalo.