May's Match

Kiekvienoje statinėje yra kamštis

Vartininkas prikąsdama lūpą nusileido ant kelėnių. Kamuolys su belrotišku greičiu skriejo jam tiesiai tarp kojų. Bet pasirodo ne tik tai privertė sirgalius nustebti. Ant didelio ekrano kuris kabėjo virš futbolo lauko švietė trumpa, sulėtinta žaidimo ištrauka. Aš išsižiojau kai pamačiau pasikartojantį bučinį. Uždariau veidą ranka nenorėdamas to matyti. Kodėl būtent aš jų treneris?

-Wow, nieko sau, mane rodo per erkaną! Mama apsidžiaugs.-šoktelėjo Justas iš vietos.

-Tu, ble, čiulpiesi ten su vaikinu, debile!-neišilaikė keletas žaidėju. Net iš abiejų komandų. Bet jie akivaizdu nelabai nustebo įvykiu sulyginus su žiūrovais.

-Ta prasme tai, kad per žaidimo laiką pas kai kuriuos atsistojo, nieko netrikdo? Jums tik, kad įžeisti mano homoseksualinį atplūdį.-sukryžiavo rankas šviesiaplaukis.-Tipo pas kitus krislą matot, o pas save kelnėse rąsto nepastebit.

Vaikinai nežinojo ką atsakyti.
Nežiūrint į tai, jog sirgaliai kaip ir žaidėjai buvo įsiutę, rungtynės vistiek tęsėsi. Daugelis nesiryžo daugiau prieiti prie Justo. Erikas greitai atsigavo, bet kai tik jis kartu su Justu būdavo šalia, žiūrovai ėjo iš proto. Prie Eriko vėliau priėjo vaikinai iš jo komandos ir kažką pasakė, tas nelaimyngai linktelėjo susierzinęs pažiūrėdamas į bėgiojantį Justa. Dabar vardas pydarų komandą ilgam pritvirtintas. Aš pagal įprotį akimis radau Isaac, kuris nusijuokdamas stebėjo žaidimą net nelabai stengdamasis dalyvauti. Velnias. Noriu, jog jis dabar žaistu.
Bet net kai Justas staiga sustojo bei atsisakė toliau žaisti, kadangi jam nėra su kuom, rungtynes pradėjo vesti Kian su Maxu.

Per paskutinią valandą nebuvo įmušta nei vieno įvarčio. Abi komandos neduodavo kelio vienas kitam, nes beveik vienodai gerai žaidė.
Jeigu ne Justas tai būtu lygusios. Bet kada teisėjas paskelbė laimėtojus mūsų komanda tikrai labai apsidžiaugė savo pirmuoju laimėjimu. Aš atsistojau ir nusišypsojau suprasdamas, kad šis laimėjimas sugadins jiems gyvenimus. Šlovė turi visada dvi medalio puses.

Prie manęs priėjo Isaac kai pralaimėjusius apdovanojo sidabriniais medaliais. Jis pasitaisė  šviesiai rudus, neilgus plaukus susivėlusius per žaidimą. Ta pačia ranka nusivalė kaktą priversdamas mane prilipti prie vaizdo. Nors nesuprantu nuo ko jis suprakaitavo. Nieko nedarė, šunsnukis.

-Tu net per savo laimėjimus nesidžiaugei ir nusišypsojai antrą kartą per dieną...kažkas numirė?-paklausė jis.

-Kol kas nežinau. Reiktu aplankyti May.-atsakiau užsigalvodamas. Tada atsigavau. Isaac nesuprantančiai pažiūrėjo į mane. Nu, ble. Man galas.

-Mus jau apdovanoja!-užrėkė Justas pribėgdamas prie manęs.

-Taip? Kaip aš galiu praleisti.-skubėdamas ėjau paskui jį.

-Kas su May?!-suspėjo griebti man už rankos Isaac.

-Vat nekenčiu tavo amžino smalsumo. Poto, viskas poto.-atitraukiau ranką.

-May kur? Ir Henris? Kodėl jų nebuvo?!-grubiai paklausė Erikas prieidamas iš kitos pusės.

-Luka.-patempė mane už maikės Justas.-O kodėl tu nesakai, kad jie ligoninėje? O kad May nebuvo visą naktį bei tu paprašei manęs apskambinti visus morgus ir apieškoti visas šiukšliadėžes? O kad Henri išproevartavo Kian ir pas jį 2 dienas depresija? Kažkas sako, kad tu esi blogas treneris. Einam rinkti medalius.

-Konsolę gausi tu tik per subinę.-sušnypiau aš pasmertai pažiūrėdamas į sumišusius vaikinus. Jie nežinojo nuo ko pradėti.

-...ligoninėje?-nervingai nusijuokė Isaac.

-Ką Kian padarė?-nepatikėjo Erikas.

-Medaliai ne šokoladiniai?-nustebo Justas.

-Taip.-atsakiau į patį lengviausią klausimą.-Ne šokoladiniai.