May's Match

Vienas...bet tu šalia

0

Šviestuvai, kurie apšviečia stadiono lauką pagal eilę užgeso.

Luka stovėjo prieš laisvus vartus ir kartais nutraukdavo neįprastą šitai vietai tylą silpnai bei beprasmiškai spardydamas kamuolį į tinklą. Bet gal šitoje beprasmybėje jis jausdavo daugiau laimės nei savo gyvenime.

Argi prasmė reiškia, kad kelias yra lengvesnis ir reikšmingesnis?

Tikslas nugali ją.
Kada jis pasiektas tada prasmės reikšmė pasimeta ir ji neneša daugiau jokio malonumo. O jeigu nepasiektas tada randi jos esmėje tik blogas puses ir tai neša slegiančią, begalinią, bjaurią nuotaiką.
Jeigu tikslo ir prasmės visai niekur nėra, jeigu jie tiesiog neegzistuoja - tada įmušimuose į tuščius vartus nenorom pradėsi ieškoti ir prasmę ir tikslą bei tik tada atsiras pagaliau įsivaizduojama laimė.

Luka tai supranta. Todėl iki šiol žaidžia vienišas futbolą.

-Tu iki šiol dar čia?-paklausė iš priešingos lauko pusės.

Balsas buvo tylus šnabždėjimas.

Bet Luka širdis jo buvimą išgirdo jau puse valandos atgal. Jis visą laiką stebėjo jį ir nedrįsko kažką pasakyti.

Luka atsakė "taip". Taip pat tyliai šnabždėdamas. Beveik lyg kalbėdamas su savim. Jis buvo įsitikinęs, kad jo balsą niekieno širdis neišgirs.

Kodėl jį turi išgirsti?

Jis nenusipelnė.
Jam labai senai pasakė, kad jo meilės prasmė nieko nenusipelnė.
Ji neegzistuoja.
Ji negali egzistuoti nes tai yra neteisinga.
Nes prasmė atsiranda ir tampa nuostabi tik tada kai jis myli ją, o ne jį.

Nes jis iš pačios pradžios nieko nepadarė dėl savo meilės: jis negimė mergaite.

Nes į šitą mįslę atsakė kiti.
Kam duoti atspėti kitiems jeigu atspėjimas jau yra?

Jeigu jos atsakymas yra teisingas, jeigu visi su juo sutiko. Kam ieškoti kito kelio? Yra tik vienas, yra tik viena tiesa.
Visi atsakė teisingai, nes jie yra - žmonės, kurie žino jį nuo gimimo. Jie bijodami pažeisti ausis kitu ir nežinomu, bijodami atidaryti akis ir pamatyti rojų, kurį antrą kartą reikės perdaryti į žemę. Klauso taisykles iš viršaus, kurias patys sugalvojo iš apačios.

Nes jie yra protingi bei pergyveno gyvenimą, tai reiškia, jie yra išmintingi.

Visi išskyrūs tuos, kas šitą mįslę sugalvojo. Kas patys yra ta mįslė.
Jie nesuspėjo duoti atsakymo į savo klausimą, jie negalėjo, kadangi pradėjo svarstyti ir nykti į jį.
Jie yra kvaili.

Luka yra kvailas.

Todėl atsisuko į Isaac, kad dar kartą jį pamatyti.

Bet jam ištikrūjų nepatinka jį paprastai matyti. Jam nepatinka žiūrėti į jo akis.

Nes akys - ne sielos veidrodis. Akys meluoja taip pat kaip ir visas žmoniškas kūnas. Tiesiog jos turi naudą - jos gali verkti.

Akys ašaruodamos gali sudaryti garsią tragediją, o liežuvis įtikinti visus apie jos egzistavimą.

Širdis po savo šešėliu stebės juos.

-Kodėl tu atėjai? Žaidimas pasibaigė.-paklausė Luka. Jis bijojo atsakymo.

-Aš esu nepatenkintas lygiosiomis.

-Yra komandos geresnės negu mano. Jeigu laimėsi prieš jas - laimėsi prieš mane. Todėl palik mane ramybėje. Prašau. Išeik jau.
Isaac spyrė kamuolį gulintį ant dirbtinės žolės. Jis nusirideno iš kito futbolo lauko galo iki Luka kojų.-Ir ką tai reiškia?

-Aš noriu žaisti su tavim. Tik tai buvo mano tikslas.

Žodžiai perskridę per oro bangas atgaivino Luka. Jis patikėjo oru ir nuėjo į lauko vidurį. Isaac jau stovėjo ten bei laukė tamsume. Atidarytą stadioną apšvietė tik šalta mėnulio pusė virš vaikinų.

Bet jie puikiai matė vienas kitą.

Jeigu šitas stadionas būtu užpildytas žmonėmis ir tamsa, negalėtu matyti.

Bei jie pradėjo žaisti. Be vartininkų, puolėjų, gynėjų, saugų, teisėjų.
Jie žaidė futbolą nuo vaikystės, bet dabar tai buvo dėl jų pirmas kartas.

-Tu...tikrai gerai žaidi. Be komandos.-prisipažino Isaac sunkiai kvėpuodamas.

-Taip, aš žinau.-nusišypsojo Luka.

Jo šypsena nieko nereiškia šiame pasaulyje. Bet Isaac įdėjo į ją savo prasmę ir davė jai kainą. Ištikrūjų jis skaitė, kad Luka šypsena yra neįkainojama. Ji visada kildavo per geriausias jo gyvenimo dienas.

Jis atsiminė kaip Luka nusišypsojo prisipažindamas jam meilėje persirengimo kambaryje.

Kodėl jis nespako apie tai Luka'i?
Nes mano, jog jis nenusipelnė.
Nenusipelnė pereiti nepriklausomybės nuo visų ribą.
Dėl Luka ji iš pačių pradžių neegzistavo.

Gal jos visai ir nėra?

-Skubu tave pamaloninti, bet tu irgi neblogai žaidi...-galiausiai atsidūso Luka.

-Tada leisi man tau įmušti?

-Ne už ką.-nubėgo Luka pasivyti Isaac.

Isaac tikrai stengėsi įmušti. Luka pasivyjo ir atsistojo prieš jį užstodamas jam kelią. Jis susiruošė atimti kamuolį. Bet Isaac buvo per arti prie jo vartų, kad paprastai taip atiduoti jam šansą.

Todėl išnaudoja savo šansą pačiu geriausiu būdu.

Luka visada patiko jam ypatingai.
Luka išsiskyrdavo iš visų.

Su juo norėjosi draugauti, jį norėjosi pažinti, išmokti, pamatyti jo visas emocijas, mylėti nekęstant, pralaimėti jam, niekinti, kvėpuoti jo kvailais, vaikiškais meilės prispažinimais.

Isaac pabučiavo Luka.

Jis susiruošė išblaškyti jį, bet vietoj to stipriai laikė mėnulio šviesos plaukų kupetą ir pratęsė bučiuoti.

Ribos nėra.
Žmonės mėgsta išsigalvoti sau ribas.