Išrinktoji (Taisoma)

1. (T))

Po 4 mėn.

Atėjo pavasario atostogos ir kaip visus septyniolika metų iš eilės, mama nusprendė mane išsiųsti pas močiutę, kur praleisiu visus keturis mėnesius. Nors ir kiek kartu sakiau mamai, kad noriu bent vieną vasarą praleisti mieste, su visais savo draugais, su jais atšvęsti gimtadieni ar padaryti dar daug įvairių dalykų kurių negalėjau daryti Los Andžele. Bet tokios priežastys nepadėjo pakeisti mamos nuomones. Tad po penkių metų bandymo, tiesiog pasidaviau. Ir, maloniai nustebau, kad kai pradėjau per daug neimti to į galvą, po kurio laiko man net pasidarė įdomu keliauti pas močiutę.
Mano mama buvo labai užsispirusio, bet tuo pačiu ir švelnaus charakterio. O varnos juodumo plaukai ir lieknas bei stiprus kūnas tik pagelbėdavo kam nors įvaryti baimė ar pasiekti savo. Tie kurie jos nepažysta, gali galvoti, kad ji yra labai arši ir grubi moteris, bet jei geriau ją pažintum iškart suprastum, kad ji ištikruju yra mielumo įsikūnijimas, žinoma, su savotišku charakteriu.
Aš iš jos paveldėjau ryškiai melsvas akis, sportiškai grakštų kūną, ir gan panašų charakterį.
-Ar jau pasiėmiai visus reikalingus daiktus?! - iš kito kambario išgirstu gerai pažystama mamos bslsa.
-Beveik, greit ateisiu! - atsiliepiu susidėdama paskutinius drabužius ir užsegdama lagaminą.
Man niekada nereikėjo daug drabužių, kelionėms ar paprastoms išvykoms. Nors apsipirkinėti man labai patiko.
Vienintelis dalykėlis kurį visada turėdavau su savimi, tai senai nuo senelio padovanotą pakabuką su tamsiai mėlynu mėnulio akmeniu.
Nuo pat pirmos akimirkos kai senelis man ant kaklo užsegė pakabuką, prisiekiau niekada jo nenusiimti. Iš dalies dėl to, nes tai buvo paskutinė jo dovana prieš mirštant ir pakabukas man visada priminė ji. O iš kitos pusės nuo tos akimirkos kai jį gavau, pajutau ryšį, kurio pati negalėjau įvardinti. Kai dar buvau mažytė tikėjau, kad akmuo yra stebuklingas, bet augant, mano nuomonė, pradėjo keistis. Kiekvienais metais tas įsitikinimas apie magija vis mažėjo ir mažėjo kol palengva išnyko ir jo vietą užemė realybė. Bet, kad ir kaip bebūtų, pakabuko niekada nebuvau nusijiemusi ir artimiausiu laiku to tikrai neplanavau daryti.

Greit akimis patikrinusi kambarį pagriebiu lagaminą ir nusileidžiu laiptais į kolidoriu. Kur jau pasiruošęs manęs laukė tėtis.
- Pagaliau susiruošiai, maniau kad teks tavęs jieškoti po visą kambarį. - švelniu savo balsu pajuokauja tėtis.
- Ei, tada man buvo tik dešimt metų. Juk negali kaltinti mažamečio vaiko, kad yra priverstas daryti tai ko nenori. - suvokusi tikrąją sakinio prasme atkertu nusijuokdama ir palengva mintimis grįžtu į tuos metus.
Kai dar buvau mažytė, niekaip negalėdavau suprasti, kodėl kiekvienais metais močiutė reikalauja mane atvežti pas ją. Tad užsispyrusi nusprendžiau, kad jeigu negaliu perkalbėti mamos, tada pasislėpsiu po lova, kad ji manęs nerastų ir negalėtų išsivežti. Gaila, bet net nepraėjus nei dešimt minučių buvau surasta, vistiek isodinta į mašiną ir išvežta pas močiutę.
Netikėtai iš prisimino mane ištraukia sklindantis tėčio, skubūs žingsniai. Jis ėjo link automobilio su atdara bagažinę, o po kelių minučių idėjas mano lagaminą šalia jaunesniosios sesutės uždarė ja.
Manau galėčiau drąsiai teigti, kad mano tėtis atrodė žymiai jauniau, nei ištikruju buvo.
Jo ruduose plaukuose nesimatė dar nei vieno žilo plauko, o aukštas ūgis ir tamsiai žalios akys tik pajaunino jį.
- Šį kartą tik vienas lagaminas. Ir kodėl čia taip? - pasiteirauja jis šiektiek nustebes.
- Nemamau, kad man prireiks daug drabužių, o be to, aš planuoju per šituos keturis mėnesius, bent vieną kartą apsilankyti prekybos centre. Tad jei ko pritrūks nusipirksiu ten. - atsakau paprastai vis dar stovėdama prie atdaru lauko durų.
- O pasiėmiai pinigų išlaidoms? - išgirstu už saves mamos balsa.
- Taip. - atsakau atsisukdama ir pamojuoju pinigine mamai, kuri vedė už rankos mano mažąją sesute.
Greit užrakinusi duris mama kartu su manimi ir Ana patraukė link mašinos, kurioje prie vairo jau sėdėjo tėtis ir stebėjo mus.
Kartais norėdavau pareikšti tėčiui nuoširdžia užuojauta, kad yra tik vienas vyras visoje šeimoje. Bet šiokią tokią paguoda už mus visas jam buvo, mano jaunesnioji sesutė Ana, kuri buvo grina jo kopija.
Jos akys buvo žalios spalvos, plaukai sviešiai rudi, o ant savo veido šalia nosies turėjo kelias strazdanas.
Šiandien jai turėjo būti pirma išvyka į stovyklą be jokios tėvų priežiūros. Ir dėl to aš labai džiaugiausi, nes ji pirmą kartą galės sužinoti ką reiškia pačiai priimti sprendimus ir patirti jų pasekmes, žinojau, kad ši išvyka į stovyklą, jei padės truputi išaugti iš pasikėlusios dešimtmetės mergaitės vaidmens, dėl to laukiau kol atvyksime į paskirta vieta, kurioje ji praleis dvi savaites.
Prisiminus savo kelis pirmuosius kartus stovyklose nusišypsau.
Ir ko gi aš nebuvau pridirbusi, pačią pirma diena susimušiau su mergaite kuri lindo prie mano knygų, žinoma po muštynių kelias savaites ant žando buvo didelė mėlynė kuria labai skaudėjo, bet buvau patenkinta savimi, kad nenusileidau ir priverčiau tą mergaitė manęs atsiprašyti, ar tas kartas kai pasisiuliau vakarienei prie laužo išsikepti zefiriuku, kuriuos deginau iki tol kol visai apanglėjo.