Išrinktoji (Taisoma)

15.

*Gryžusios namo *

  Vos mums įžengus pro duris ji iškart nueina į virtuve ir pradeda gaminti arbata, po kelių minučių ji prabila.
-Taigi kaip sakiau tavo senelis irgi turėjo stichija. Ir ne taip kaip tu, jis valdė ugnį. Ričerdas buvo iš paronarmalaus pasaulio, o ne iš žemės. Viskas prasidėjo kai viena nakty eidama iš draugės vakarėlio į universiteto bendrabutį mane apsupo kelių vaikinų gauja. Bandžiau gintis bet jų buvo per daug, o aš irgi nebuvau sportininkė. Jau galvojau, kad viskas baigta bet staiga tie vaikinai pradėjo klykti, tik kai pramerkiau akis supratau kodėl jei rėkė. Jie degė. Katerina jie degė atvira ugnimi, tartum būtų įmesti į laužą. O kas buvo keisčiausia, kad tą ugnis niekaip nesustojo plytusi tol kol mirtinai pražudė tuos vaikinus. Nuo streso aš praradau sąmonę. Kita ryta atsibudau ligoninėje, kai mane išleido, bandžiau išsiaiškinti kas tą vakarą būtent įvyko. Klausinėjau seselių kurios manimi rūpinosi. Bet visos pasakydavo tik jo išvaizda ir to dar netiksle. Kas man buvo dar labai keista tai, kad nuo to karto jaučiausi stebima, tartum kažkas visa laiką sekiotu manę. Kadangi neturėjau ko prarasti, nors tuo laiku jaučiausi labai kvailai, aš paprašau, kad jis pasirodytų. Ir nepatykesi, bet jis tikrai pasirodė. Nors kai kuriems gali atrodyti, kad tuo laiku aš turėjau būti labai išsigandusi, bet atvirkščiai aš jaučiausi kaip niekada saugi. Jis man viską papasakojo ir pažadėjo, kad dar tikrai susitiksime. Atsimenu kokia tuo metu buvau laiminga. Ričerdas tesėjo savo pažadą ir po kelių dienų jisai mane susirado kavinukėje. Tokie mūsų susitikimai mus tik dar labiau suartino, po truputi susitikimai tapo pasimatymais, o vėliau išaugo ir į kai ką daugiau. Po kelių metų susilaukiau tavo tėčio, žinoma kaip jau žinai jis neatrado savo stichijos, bet tu ją atradai. Supranti, nesvarbu ar tavo tėtis turi stichija ar, ne. Tai priklauso nuo kraujo. O toliau manau, kad senelis pats tau viską papasakojo. Žinoma be magiškosios pusės. Tas pakabukas kuri jis tau padovanojo ištikruju yra vienas galingiausių portalo akmenų. Taigi tai mano istorija. O dabar aš norėčiau sužinoti kada tu tapai paranormalaus pasaulio dalimi? - paklausia ji manęs baigdama savo pasakojimą. Kelias minutes tyliu, nes smegenis niekaip nepriema informacijos kuria ką tik išgirdo. Mano senelis valdė ugnį?
- Neseniai, tapačią diena kai atkelevau pas tave. - pasakau aš nusiramindama. - Močiute, kodėl man šito nesakei ankščiau? - pasiteirauju.
- Nes aš nežinojau ar tu priklausai kitam pasauliui. - atsako ji.
- Bet aš galėjau matyti tuo žmones. Negi jau nuo tada negalėjo kilti įtarimas?
- Ir buvo kilęs. Bet kai pasakei, kad daugiau jų nebematai aš ir nesigilinau. Tu kiekvieną dieną būdavau su jais, taip? - pasiteirauja močiutė.
- Taip. Ir aš jau žinau apie mėnulio akmenį. - atsakau.
- Aišku. O kaip tau su žaibais?
- Kaip ir sakiau neseniai tik išsiaiškinau kokia mano stichija tad dar tiksliai nieko negaliu pasakyti. Viskas ką moku tai juos paleisti iš savo rankų, dar netgi nemoku taikliai juos paleisti. - pasakau nusivylusi.
- Nieko manau tikrai išmoksi. Kiek žinau tavo senelis galėjo ne vien taikliai juos paleisti, bet galėjo ir valdyti jos stiprumą. Pavizdžiui paleisti mini liepsnele, kad galėtų užkurti laužą ar paleisti tokiu pajėgumu, kad drąsiai sudegintų koki gan maža kaimelį. - pasako ji.
- Wow. Senelis tikrai taip mokėjo? - pasiteirauju.
- Taip, tikrai. - patikina močiutė manę.
- Manau aš eisiu miegoti. Kadangi tu jau žinai apie mano tariamą paslaptį, gal rytoj kur nors keima galėsiu pasipraktikuoti? Nes treneris davė šį savaitgalį laisva. - pasakau aš ir jau ruošiuosi eiti į kambarį, nes tikrai jaučiuosi labai pavargusi, bet mane sulaiko močiutė paimdama už rankos.
- Katerina tu juk neplanuoja prisidėti prie demonų? - pasiteirauja jį rimtų veidu.
- Žinoma, kad ne. Aš niekada neprisidėsiu prie tų išgamu. Kaip tau aplamai šovė tokia mintis? - pasakau aš taip pat rimtai.
- Monstarai yra tikri, jie gyvena mumyse... ir kartais jie laimi. - pasako ji labai rimtų balsu. - Kad ir kas benutiktu pasistenk nepažadinti to monstro savyje. Gerai?
- Gerai. Labanakt. - atsakau aš trumpai ir greit patrukiu į savo kambarį.
- Labanakt. - išgirstu prieš uždarant duris jos atsaka.
Miegas visai neiema. Nes mano mintis vien kartoja tą patį sakinį.
   Monstarai yra tikri, jie gyvena mumyse... ir kartais jie laimi.

*Kita ryta *

Šiandien jaučiuosi ypač pavargusi, nes vakar naktį užmigau labai vėlai. Bet noras išmokti tobulai valdyti žaibą tą nuovargį stumia po truputėlį tolyn.
Užsidėjus savo sportinę aprangą patraukiu į kiemą.
  Kadangi nebuvo jokio daikto su kuriuo galėčiau praktikuotis, teko imti iš virtuvės vieną kėdę. Tikiuosi močiutė labai nesupyks.
  Pasistačiusi vyduri sodo kėdę pradėjau leisti žaibus.
   - Gerai Katerina, susikaup. Tu gali. Jei tavo senelis galėjo, tu irgi gali tai padaryti. - raminu pati save, kai per visą valandą kuria treniravausi nepataikau dar nė vieno žaibo į kėdę.
Gyliai įkvėpiu ir susikoncentruodama lėtai paleidžiu žaibą.
   - Jaiiiiiii! - sušaukiu, kai pagaliau pataikau žaibą į kėdę, iš kurios dabar liko tik pelenų krūvą.
    - Šaunuolė. - išgirstu linksma močiutės balsą. - Dabar jeigu nori gali pasiimti likusias kėdes iš virtuves, nes šeip ar taip jau seniai planavau pirkti naujas. - priduria ji.
    - Močiute, kiek laiko čia stovi? - pasiteirauju.
    - Gal kokias 10min.
    - Aišku. O dėl tų kėdžių rimtai galiu pasiimti?
    - Tai aišku. - pasako ji, o aš greit bėgu į virtuvę.
   Grįžusi, išdelioju visas kėdes viena, ilgą eile.
    - Šį karta pamėgink staigiai paleisti žaiba. - pasiūlo man močiutė. - Nes kiek žinau paranormaliam pasaulį dabar vyksta karas. Ir neduok dieve tave viena užpultu visa demonų gauja. Juk negalėtum ramiai sau susikoncentruoti. O jei negalėsi susikoncentruoti tada tai reišktu, kad turi labai maža tikimybė į juos pataikyti ir nužudyti.
    - Amm... gerai pabandysiu. - atsakau ir staigiai net negalvodama paleidžiu  vieną žaibą į kėdę. Per kelias mili sekundes jis nuskrieja link tos pusės ir pataiko tiesiai į kėdę. Net negalvodama taip pat padarau ir su likusiomis.
     - Šaunuolė, pataikei į visas kėdės net negalvodama. - pagiria mane močiutė.- Bent kiek man sakė tavo senelis, laikui einant ugnis, žaibas ar belekuri kita stichija tampa neatsiejama tavo gyvenimo dalis.
    - Greičiausiai jis teisus. - pasakau nusišypsodama. Nors savo stichija atradau neseniai tikrai nė už ką nesutikčiau jos keisti į nieką pasaulį. Tai būtų tas pats kaip kažkam atiduotum dalį savęs, visą likusi laika jaustumeisi nepilnavertė.
    - O dabar gal norėtum šiektiek dar su manimi pabūti? - pasiteirauja močiutė.
     - Žinoma. Bet juk supranti, kad rytoj jau turėsiu vėl eiti į treniruotes? - paklausiu.
     - Aišku, kad suprantu. O dabar einam. - paragino ji.
     - Gerai. - atsakau ir patraukiu paskui močiutę, palikdama kieme kėdes arba bent tai kas iš jų liko.

  Taigi ačiū labai, kad skaitot mano istorija. Taip pat noriu pasakyti kad sūkuriau viena puslapį ,, Veikėjai " tai ten bus šiektiek aprašyta apie juos ir parodyti kaip jie atrodo.
  Tą puslapį rašyt po 1. Skyriaus.
Ačiū kad skaitot ir ačiū už vote.❤️