Vonioje jis užsibuvo gana ilgai. Visą šį laiką praleidau sėdėdama ant lovos ir žvelgdama į žvaigždėmis nusėtą dangų. Gyvenimas ir taip manęs negailėjo, bet dabar dar ir šitai... Nenutuokiu kas su manimi dabar bus. Gal mane parduos? O gal pavers kekše? Daug neatsakytų klausimų mano mintyse, bet tikriausiai jie tokie ir liks.
-Apie ką galvoji?- net krūptelėjau išgirdusi sodrų, vyrišką balsą šalia savęs.
Vaikinui nieko neatsakiau tik nužvelgiau jį savo nuverktomis akimis. Jis iš vonios išėjo tik su rankšluosčiu ant liemens. Dabar puikiai galėjau matyti jo ištreniruotą kūną. Gerai, jog anksti susivokiau ir nepradėjau nužiūrinėti savo pagrobėjo kūno.
-Atsakyk man,- griežčiau tarė Zayn ir tuo pat metu sukrito į laisvą vietą šalia manęs.
-Tau tai neturėtų rūpėti...
-Man ir nerūpi,- mostelėjo rankomis į šonus, tada viena iš jų parėmė savo galvą,- tiesiog noriu palaikyti kokį nors pokalbį.
-O tau neatrodo, kad pagrobėjui ir jo aukai nederėtų komunikuoti?- kilstelėjau vieną antakį, kas privertė jį nusišypsoti.
-Kodėl ne?
-Dabar tu turėtum sėdėti su kauke, kad tavęs neatpažinčiau, nes kitu atveju, pabėgusi galėčiau tave įskųsti.
-Man nėra dėl ko jaudintis.
-Ir kodėl tau taip atrodo?
-Tu nepabėgsi iš čia.
Klausiamai pažvelgiau į Zayn, kuris giliai atsiduso ir nusisuko į kitą pusę. Puiku, liksiu be atsakymų. Taip pat nusisukau į kitą pusę, susirangiau prie pat krašto ir užmerkiau akis. Kelioms minutėms praėjus, jau buvau sapnų karalystėje.
*Rytas
Vėl esu toje smirdančioje bagažinėje. Šis kvapas tikrai riečia nosį. Aš stengiuosi jiems nesipriešinti, todėl už tai galėtų skirti bent padoresnę vietą. Jums tikriausiai atrodo kaip pagrobimo metu išlieku tokia rami? Nuo pat mažų dienų mokiausi valdyti emocijas, kad nenualpčiau. Štai kas iš to gavosi... Nesipriešinu savo pagrobėjams!
Automobilis buvo greit sustabdytas, dėl ko aš trenkiausi į dureles. Man atrodo ar aš prasiskėliau galvą? Negaliu pačiupinėti savo galvos, nes rankas varžo virvės. Tikiuosi mane iš čia išleis ir mirtinai nenukraujuosiu tepalais atsiduodančioje bagažinėje. Mano noras išsipildė. Duris šįsyk atvėrė ne tas pilvotas vyras, o Zayn.
-Kodėl tu kraujuoji?- suraukęs savo tamsius antakius Zayn žvelgė tiesiai į mano akis ir laukė atsakymo.
-Tavo vairuotojas nemoka normaliai stabdyti,- aršiai atrėžiau ir nusukau žvilgsnį.
-Mašiną vairavau aš.
-Išmok stabdyti,- suburbėjau sau panosėje, bet deja, jis viską puikiai išgirdo.
Zayn grubiai suėmė mane už rankos ir ištempė iš automobilio. Skaudžiai iš jo išvirtau, bet jis nenustojo manęs tampęs. Šakelės ir akmenukai trynėsi į mano kūną, taip sukeldami nežmonišką skausmą. Vaikinas tempdamas mane vis stipriau spaudė mano ranką, kuri atrodė tuoj pamėlynuos. Kol buvau velkama, mačiau, jog artėjame link kažkokio namo.
Pagaliau kančios baigėsi. Zayn paleido mane prie laiptų, duodamas ženklą stotis ir sekti paskui. Sukaupusi likusias jėgas pakilau ir šlūbčiodama ėjau jam iš paskos. Namo durys prasivėrė. Visas vidus man kiek priminė viešbutį. Aplink vyrauja dramblio kaulo ir aukso spalvos. Žvalgydamasi ėjau paskui vaikiną, kuris net nesistengė manęs laukti. Pakilome į antrą aukštą, kuriame dar daugiau kambarių. Buvau nuvesta prie vieno, kurio numeris 75.
-Čia bus tavo kambarys. Niekur neik, kol aš neateisiu. Supratai?- aš linktelėjau, bet jis toliau stebėjo mane. Prisiminiau, jog turiu atsakyti žodžiais...
-Supratau,- vos girdimai tariau, nes fizinis skausmas buvo neapsakomas.
Zayn nuėjus įžengiau į kambarį. Tai tikrai primena viešbučio kambarį, tik šis, kiek jaukesnis. Nusiaviau suplėšytus batus ir sukritau į lovą. Po tokios ilgos kelionės bagažinėje, gera jausti minkštus patalus po savo kūnu.
Praėjo tikriausiai valanda po atėjimo čia. Mano pilvas groja maršus, bet tai nieko keisto. Nevalgiau jau kelias paras. Gulėdama lovoje žaidžiau su savo plaukais. Mėginau save įtikinėti, kad viskas gerai, man nieko nenutiks. Skruostu nusirito kelios ašaros išdavikės.
Jau vėlus vakaras, o jo kaip nėra, taip nėra. Išlipau iš lovos ir nusprendžiau išlįsti iš čia. Kas bus tas bus... Tyliai pravėriau duris ir nuėjau laiptais žemyn. Ėjau ten, kur užuodžiau maistą. Priėjau man rodos valgomąjį. Čia išsidriekęs didžiulis stalas, vidury jo stūkso vaza su didžiulėmis, ryškiai raudonomis gėlėmis. Akimis ieškojau kur galėčiau rasti kažko valgomo.
-Panele, kas tokia būsite?- šoktelėjau iš išgąsčio.
Atsisukau ir išvydau moteriškę. Ji jau savam amžiuje, vilki juodą suknelę, o ant jos prijuostę. Duodu galvą nukirsti, kad tai namų šeimininkė ir žinos kur galiu pavalgyti.
-A-aš Lora,- maloniai šyptelėjau,- ieškau kur galėčiau užkąsti.
-Tave čia matau pirmą kartą,- susimąsčiusi tarė,- eime, rasiu ką virtuvėje.
Ėjau paskui moteriškę. Atėjome į virtuvę ir man buvo paduotas bananas. Vis šis tas. Neskubėdama kramsnojau bananą, iki kol neišgirdau riksmų.
-Lora! Loraaa!- nuo tokio rėkimo vos nepaspringau.
Lėtai išlindau iš virtuvės ir atsidūriau kolidoriuje. Čia išvydau laiptais besileidžiantį Zayn, kuris atrodė kupinas pykčio. Kūnu nusirito tūkstančiai baimės šiurpuliukų, susigūžiau ir laukiau tolimesnių jo veiksmų.
-Kodėl manęs neklausai?- prie pat manęs priėjęs paklausė.
-Aš norėjau valgyti,- nedrąsiai pasakiau ir žiūrėjau į jo šokoladines akis.
-Liepiau tau likti kambaryje.
-Bet norėj...- mano pasiteisinimai buvo nutraukti, nes pajutau diegiant vieną skruostą.
Kūnu nusirito skausmo banga. Sustingusi žiūrėjau į grindis ir rankomis stabdžiau riedančias ašaras. Zayn man trenkė. Kiek dar fizinio skausmo teks man ištverti? Galėtų tiesiog mane nužudyti.
-Eini į savo kambarį. Kol neleisiu nekiši nosies iš ten!- suriko jis.
*Naktis
Pabudau dėl didelio rankos skausmo. Mėginau užmigti iš naujo ir ignoruoti skausmą, bet nepavyko. Iš kambario eiti negaliu, todėl nežinau kokių veiksmų imtis. Pasisekė bent tai, kad turiu savo vonią. Pakilusi nuo lovos nužingsniavau į ją. Apžiūrinėjau visas spinteles ieškodama vaistų, bet nieko neradau. Čia visiškai tuščia. Gal šaltas vanduo bent tam momentui apmalšins skausmą? Išbandysiu, vis vien nieko neprarandu.
Paleidau šalto vandens srovę sau ant rankos. Kol jos nepatraukiu, skausmo nelieka, bet tik patraukus jis sugrįžta vis stipresnis.
-Ką tu čia darai?- paklausė manęs kimiu balsu Zayn.
Pripažinsiu aš vėl išsigandau. Arba visi čia labai tyliai vaikšto, arba aš kiek apkurtau.
-Mėginu numalšinti skausmą,- atsidusau ir pažvelgiau į ranką, kuri šiek tiek patinusi.
-Eime, duosiu vaistų.
-Nereikia,- suburbėjau ir sustabdžiau vandenį.
-Kaip nori,- tiek tetaręs jis pasišalino iš akių.
Sugrįžau į lovą ir patogiai įsitaisiau tarp kelių pagalvių. Už ką man taip? Dieve, ką aš tau padariau? Kai jau maniau, kad negali daugiau nesisekti, tu man atsiuntei jį. Zayn...
