Skęstančios sielos (Lietuviškai)

29 Dalis. Kazino ir martinis

Šis vakaras nebuvo toks gražus kaip pirmąją savaite Sietle. Dangų gaubė niūrūs, tamsūs lietaus debesys. Visa laimė, jog nelijo kaip iš kibiro, bet panašu, jog greitai lietaus lašai pasipils skandindami gatves. Olivija su Ethanu visas tris dienas po lemtingo ginčo nesišnekėjo. Tik miegoti tekdavo vienoje lovoje, kas brunetę erzino labiausiai. Guodė tik faktas, jog karališkų apartamentų dvigulė lova prilygo visam Olivijos miegamajam kambariui Bostone, tad naktį netekdavo susidurti su Ethano kūnu.

Gulėdama karštoje sūkurinėje vonioje ilsino išvargusį kūną po vakarykščių turistinių maratonų Sietlo mieste. Aplankė ne mažą kiekį įstabių pastatų ir vieną muziejų. Brunetės niekada nedomino muziejai, tačiau stengėsi išvengti bet kokio kontakto su Ethanu. Nenorėjo nei kalbėtis, nei matyti, nei aiškintis. Atsidususi perbraukė šlapiais delnais veidą, sekundei užmerkdama akis. Sūkurinės vonios srovelės nepriekaištingai masažavo nugarą.

- Liv, išlįsk, - burbtelėjo Ethanas iš svetainės.

- Užsikrušk, - vulgariai atkirtusi Legrand nė neketino paklusti vyriškio paliepimams.

Tamsiaplaukis atsidusęs papurtė galvą. Išvargo kiekvieną dieną atsiprašinėti, tad laukė akimirkos, kol žydraakė pati galiausiai atsileis. Juk nepyks visą amžinybę. Į kairiąją ranką suėmęs didelę baltą dėžę padabintą raudonu kaspinu, vyriškis įsiveržė į atskirą burbulinės vonios kambarį. Nesikuklindamas nužvelgė nuogą besimaudančią Oliviją. Nepastebimai nusivylė, jog kvapnūs putų purslai dengia pasakiškų formų prancūzaitės kūną. Šios dienos praslinko be bendravimo ir glamonių, jautėsi išsiilgęs malonios Legrand kompanijos.

- Dink, - durims prasivėrus irzliai išurzgė žodžius brunetė, dar labiau palįsdama po visomis putomis.

- Lyg būčiau kažko nematęs, - pavartęs akimis atkirto ir nukabinęs nuo sieninio kabliuko baltą rankšluostį, atkišo tamsiaplaukei.

- Gali mane palikt bent penkioms minutėms ramybėj? – nepatenkintai drėbusi žodžius nusitvėrė rankšluostį ir nė nenusiskalavusi prilipusių putų purslų pakilo iš sėdimosios pozicijos apsijuosdama kūną rankšluosčiu.

- Gal užteks ožiuotis? Kiek man dar kartų reikės pakartot, Liv? Nebandžiau tavęs įsiutint ar įžeist. Jau ankščiau minėjau, kad kartais nekontroliuoju pykčio ir žodžių, - suburbėjęs atkišo merginai beveik metro dydžio lengvą dėžę.

- O kiek man dar kartų reikės pakartot, kad man neįdomu? – pakėlusi antakius leptelėjo. Perėmusi kartoninę dėžę kilstelėjo antakius, - kas čia? – susiraukusi nepatenkintai išdėstė klausimą.

- Už dviejų valandų išvykstame į Kazino. Būk pasiruošus, - ramiai atsakęs paliko brunetę burbulinės vonios kambaryje vieną, pats išeidamas ir įsitaisydamas svetainės fotelyje.

Nusekusi vyrą žvilgsniu nepatikliai apžiūrėjo ir dėžę. Pasigailėjo, jog smalsumas paėmė viršų, mat pravėrus dėžę akimirkai neteko žado. Glotnios medžiagos ryški, raudona, itin ilga suknelė ir blizgūs sidabriniai aukštakulniai. Nieko panašaus tamsiaplaukė nėra vilkėjusi ir net parduotuvėse į tokio tipo drabužius nežiūri. Suknelės ne jos stilius, bet turėjo pripažinti, jog grožis kerintis.

- Dabar bandysi nupirkt mane? – tokiu pačiu nepatenkintu tonu garsiau išdėstė klausimą prancūzaitė, išlįsdama iš vonios kambario į svetainę.

- Dieve mano, Olivija.. nebandau aš tavęs nei papirkt, nei nupirkt. Čia Kazino vakarui. Jeigu taip nepatiks galėsi iš karto išmesti grįžus, - pavartęs akimis atsiduso tamsiaplaukis. Jau buvo išsekęs nuo nesibaigiančių kivirčų trečią dieną.