Skęstančios sielos (Lietuviškai)

8 Dalis. Lemiamas sprendimas

Šviesių sienų bei baldų virtuvėje stojo tyla. Penkios minutės Olivijos akimis bėgo lyg valanda. Jos mintys skraidė prieštaraudamos vaikino išsakytai avarijos versijai, o Ethanas tuo tarpu sėdėjo pakėlęs antakius ir vylėsi sulaukti daugiau nei prieštaravimais skambančių žodžių iš pokalbio partnerės lūpų.

- Kodėl turėčiau tikėti tuo, ką tu sakai? Nėra jokių įrodymų tavo žodžiams.. tai tik melo apipinta versija.. – sumurmėjo žydraakė vis dar laikydamasi spintelės. Jos ryškus makiažas tik padėjo lengviau įžvelgti įžūlią ir pasimetusią personą viduje. Juodos akys atspindėjo apmirusią sielą.

- Manai stovėtum čia gyva ir sveika, jeigu iš tiesų būčiau toks, kokį mane įsivaizduoji? – ramiai pasiteiravo vyras.

- Į klausimą niekas neatsako klausimu, - irzlus prieštaravimas paliko putlias moters lūpas.

- Olivija, pamąstyk blaiviu protu palikus nuoskaudas nuošalėje. Jeigu tavo versija teisinga, kodėl sėdžiu visiškai ramus ir nebandau patraukti tavęs nuo kelio? Juk tu liudininkė, o liudininkai didžiausia kliūtis, - gūžtelėjo pečiais. Žodžiai atrodė ganėtinai logiški ir merginai sunkiai sekėsi atskirti melą nuo tiesos.

- Netikiu, - griežtai pakartojo, tankiais įkvėpimais gaudydama orą. Stengėsi neparodyti ašarose paskendusios savo pusės. Stengėsi nepravirkti bandito akyse.

- Tuomet neturiu ką čia daugiau veikti. Kai pajudinsi savo mažas smegenėles ir užsimanysi surasti tikrąjį avarijos kaltininką - rasi mane konservatorijoje, - pavartęs akimis pakilo nuo kėdės. Vyro judesiai buvo grubūs ir grėsmingi. Jis priartėjo prie pat smulkaus sudėjimo merginos ir žvelgė jai tiesiai į akis. Vėsūs vyro pirštai palietė tamsiaplaukės išraudonavusį skruostą nuo emocijų pertekliaus. Ji krūptelėjo ir sekundei sulaikė kvėpavimą. Tikėjosi grubių veiksmų.

- Avarijos atžvilgiu ne aš esu monstras, Olivija. Mes abu įvykio aukos. Atsimerk ir tada ateik pas mane, - tylesniu balsu sumurmėjo vyras, veidu paslinkdamas arčiau brunetės, tačiau tai truko tik akimirką. Praėjo vos dešimt sekundžių ir kraupaus vyro siluetas apleido Olivijos namo teritoriją. Girdėjosi tik tolstantis sportinio automobilio variklio ūžimas.

Mergina liko stovėti įsirėmusi į virtuvės baldus. Akivaizdu, jog ji be žado. Dvejus metus manė žinanti asmenį, atsakingą už šeimos netektį, tačiau dabar galvoje kirbėjo vien abejonės ir nepagrįstos išvados. Palūžusios akys nebeišlaikė storo ašarų sluoksnio, sūrūs lašeliai tekėjo skruostais, tačiau Olivija nejudėjo ir neišskleidė net cyptelėjimo. Tamsus, juodas makiažas gražinęs dangaus žydrumo akis nuspalvino merginos paakius, netrukus ant skruostų matėsi pilkšvos juostos. Ašaros riedėjo juodos, lyg iš siaubo filmų. Ji verkė viduje, plėšė save ir rėkė iš vidaus, o išorėje tebuvo menkos ašarėlės. Pasidarė tik dar sunkiau nebeturėt ant ko išsiliet. Ethanas buvo pagrindinis šaltinis į kurį mergina sudėdavo visą pyktį ir skausmą, o dabar beliko tik nuspręsti ar patikėti vyro žodžiais ar toliau jį niekinti šeimos praradimu.

                                                                                           ***

Prasidėjo antroji savaitė po pokalbio su Ethanu. Mergina nelindo iš kambario, nerimastingai slampinėjo po namus. Abejonės ir noras viską išsiaiškinti iki galo augo.

- O jeigu jis sakė tiesą? – iškošė pro dantis, tačiau sulaukė tik kvailo „miau".

- Taip taip.. bet juk jis tikrai galėjo manimi atsikratyti visam laikui. Jis turėjo ginklą, galų gale jis vyras, užtektų užvožt, kad prarasčiau sąmonę. Jis žinojo, kad manęs niekas nepasigestų, - purtydama galvą vedė diskusija su besiprausiančiu pilku katinėliu, kuris kruopščiai šiurkščiu liežuvėliu traukė nešvarumus iš puraus kailio.

- Puiku. Galutinai einu iš proto, šneku su storu ir nieko nesuprantančiu ūsuočiu, - suskėsčiojusi rankomis beviltiškai persibraukė delnu veidą.

Jeigu iš šalies kažkas pamatytų tikriausiai iš tiesų pagalvotų, jog Olivijai pasimaišė protas. Ji taip įsijautusiai aiškino situaciją katinui, jog net pati akimirką patikėdavo nesanti vienui viena.

- Velniop! Neturiu kuo rizikuoti, neturiu ko prarasti.. – prunkštelėjo mergina nusitverdama nuo miegamojo lovos juodą delninę su pačiais svarbiausiais daiktais. Netrukus namuose liko karaliauti tik meilus rubuilis, laisvalaikiu gaudantis muses.