Skęstančios sielos (Lietuviškai)

31 dalis. Bostonas

Dangų dažė saulės raudonis. Skrydis virš debesų priminė optinę apgaulę ir pabėgimą nuo realybės. Purūs, blankūs debesys nyko už lėktuvo propelerių, o raudonis, rodos, neturėjo pabaigos. Galiausiai akinančio grožio dangaus raudonį perėmė aklina tamsa. Kars nuo karto akys fiksavo tolumoje žybsinčias švieseles pranešančias apie netoliese esantį dar vieną lėktuvą. Tamsa ryjanti viską aplinkui galiausiai ėmė dominuoti. Debesų nesimatė, saulė pasislėpė tolumoje už horizonto. Tik miesto šviesos matėsi pačioje apačioje ir priminė tuos mažyčius jonvabalius. Sakoma, kad šviesa šviečia tamsoje, kaip ir siela neviltyje, tačiau pabėgimo iš tos negandų kupinos juodos skylės Olivija nematė.

Viso skrydžio metu iš Sietlo atgal į Bostoną vyravo nejauki atmosfera tarp Olivijos ir Etano. Brunetas lyg ir bandė parodyti švelnumą ir atjautą, vis stengėsi suglausti judviejų pirštus, tačiau Olivija it nuelektrinta vis atsitraukdavo. Akyse tematė tamsą, kuri gaubė viską.. Širdį, sielą, jausmus, blaivų protą. Ji tapo negandų, negatyvumo ir problemų nešėja.

- Žinau, kad jautiesi sumišusi, bet nesijaudink. Pažadėjau, kad viskas bus gerai, o duoto žodžio laikausi, - lėktuvui iš lėto ėmus artėti žemės, nejaukią tylą nutraukė vyras.

- Nesijaudinu, - gana šaltai atkirto tamsiaplaukė. Melavo. Vis dar jautėsi priblokšta žmogžudystės.

- Su Bendžaminu viskam padėsime tašką, atsipalaiduok, - sumurmėjo vyras dar kartą pabandydamas suimti merginos ledinę plaštaką. Olivija papurčiusi galvą susirinko abi rankas prie savęs.

- Ne. Čia pabaiga. Galutinė stotelė, - dviprasmiškai pareiškusi pateikė sprendimą.

- Ką turi omenyje? - Etanas parodydamas nesupratimą susiraukė.

- Žinai ir taip ką turiu omenyje, - nusukusi žydras akis į langą sumurmėjo.

Stojo tyla. Jiedu akimirkai susižvalgė. Abu suprato, jog Olivija kalba apie bendravimo ir santykių nutraukimą.

- Liv.. – tylesniu balsu nutęsė vyras.

- Aš nesutverta santykiams, Etanai, - gana šaltai atkirto, nors iš tikrųjų širdis plyšo į milijonus gabalų ir gabalėlių. Jautė kaip stipriai kaito kraujas, - nešu tik problemas ir pavojų. Man gana, - papurčiusi galvą akis ir vėl nusuko į tamsą. Tik šį kartą žvilgsnis spindėjo. Niekada nebūtų pagalvojusi, kad santykiai, kurių iš ties jiedu net neturėjo, gali kelti šitokį skausmą.

- Nori pasakyt vien dėl Džeisono ir jo prakeiktų pakalikų nebenori nieko bendro? – susiraukęs perklausė tamsiaplaukis. Šį kartą vyro balse girdimą švelnumą perėmė šiokia tokia agresija ir pyktis.

- Taip, bet ir ne tik. Tu nesuprasi, Etanai.. nebandyk net gilintis, - stipriai sugniaužtus kumščius paslėpė rankovėse, kai lėktuvas švelniai bumbtelėjo pasiekęs žemę.

Keletą minučių aplink juos ir vėl apsiblausė mirtina tyla. Tik lėktuvo propeleriai buvo girdėti. Vyras irzliai tryniai delnus, nervingai mosikavo dešiniąja koja, kol galiausiai Olivijos vidų pragraužė kaltė.

- Žinau, kad susipažinome ne pačiomis geriausiomis aplinkybėmis, bet patikėk.. palikai man nepamirštamų prisiminimų.. – tyliu balsu prakalbusi stipriai suspaudė lūpas. Netolygus atodūsis ir žodžiai vėl pasipylė iš brunetės lūpų, - šitaip bus geriau. Mane supa mirtys, Etanai.. tokia realybė, toks likimas. Kol aš gyva mane supančius žmones seks pavojai ir nelaimės. Aš nužudžiau žmogų, Etanai.. Džeisono žmogų.. Ir jis ateis pas mane. Neleisiu, kad nukentėtum ir tu, - galiausiai baigusi nebūdingą atviravimą atsisegė apsaugos diržą sekundėlę likdama sėdėti.

- Šneki nesąmones, Legrand. Jeigu manai, kad paleisiu tave dėl kažkokio idioto, tai stipriai klysti, - suurzgęs drėbė žodžius vaikinas, tačiau Olivija tesugebėjo papurtyti galvą. Nepritarė.

- Atleisk.. – pratarusi pakilo nuo minkštos sėdynės palikdama Etaną sėdėti.

Merginos skruostu nuriedėjo ašara, o akys akimirksniu paraudo. Nusileidusi laipteliais Oliviją pasitiko išsišiepę Bendžis su Klara, tačiau pamatę Legrand veidą akimirksniu suprato, jog kelionė nenusisekė.

- Kas negerai? – pasimetusi raudonplaukė leptelėjo nė nepasisveikinusi.

- Kur Etanas? – suraukęs antakius pridūrė Bendžis.

- Koks skirtumas? – užpulta klausimais suurzgė brunetė, delnu nusibraukdama ašaras, - parvežk mane namo, - netolygiai įkvėpusi deguonies aršiai pareiškė draugei. Raudonplaukė paklusniai linktelėjo tiek draugei, tiek vaikinui, kuris akimirksniu pakilo į lėktuvo saloną laipteliais, o raudonplaukė su Olivija patraukė į automobilį. Liv įsitaisiusi keleivio sėdynėje susigūžė visu kūnu pasisukdama į langą. Nenorėjo tokia rodytis net Klarai.

- Juk supranti, kad taip lengvai neišsisuksi? – susiraukusi sumurmėjo raudonplaukė užvesdama automobilį.

- Nenoriu apie tai kalbėti, - šaltai atkirto Legrand.

- Tu niekada nenori kalbėti, Liv. Kas atsitiko? Jūs daugiau nebe kartu? – sumurmėjusi atsargiai pasiteiravo.

- Mes niekada nebuvome kartu. Tik seksas, pameni? – pasukusi piktas, tačiau vis dar ašarotas akis į raudonplaukę grubiai atkirto.

- Nepradėk ir vėl malti visko atvirkščiai. Nebūtumėt kartu nesėdėtum dabar praktiškai apsiverkusi. Nemanyk, kad aš kvaila ir nematau realybės, Liv, - suirzusi leptelėjo Klara.

- Koks skirtumas? Nenoriu santykių, nenoriu jausmų, nenoriu nieko. Nustok klausinėt ir parvežk mane namo, - stipriai sugniaužusi kumščius murmėjo.

- Kodėl? Kodėl tu neleidi sau būti laimingai? – jau ir Klara pakėlusi balsą irzliau išdėstė klausimą.

Į klausimą daugiau nebeatsakė. Veidą paslėpė juodame kapišone. Nesijautė verta laimės, netikėjo, kad su ja kažkas gali būti laimingas. Save matė tik kaip bėdų magnetą, kuris traukte traukė nelaimės, skausmą ir netektį. Taip bus geriau. Kartojo sau. Visiems gyvenime geriau be jos. Visiems geriau be egzistencinės krizės. Stipriai užmerkusi akis stengėsi viską išjungti. Ah.. kaip norėtų šią akimirką būti viena iš tų kvailų fantastinių filmų vampyre, kurie vienu paspaudimu gali išjungti viską.. Nemokėjo net paaiškinti kaip stipriai troško ramybės bent vieną sekundę. Noras panirti į tamsą ir mirti ir vėl augo. Galbūt tai tebuvo vienintelis kelias į pilnavertę laimę - mirtis. Nors mirtis simbolizavo skausmą artimiesiems, tačiau brunetės atveju tai skambėjo kaip išsilaisvinimas ir visų problemų sprendimas. 

Ji - gyvas egzistencijos pavyzdys. Nei gyva.. nei mirusi.. nei laiminga.. nei liūdna.. Tiesiog paskendusi tarp iliuzijų ir norų kylančių iš širdies, kurių galva nepriėmė ir išpildyti neleido. Užstrigusi kažkur tarp nepakeliamo skausmo, savikritikos, kaltės sau ir savęs nekentimo.
O jis tuo tarpu laikydamas visą įniršio gumulą viduje aršiai rūkė cigaretę pačiame lėktuvo salone, galvoje dėliodamas keršto planą Džeisonui ir jo gaujai. Neketino visko taip palikti.