Skęstančios sielos (Lietuviškai)

6 Dalis. Šūvis

Išaušo rytas. Pirmasis vėlyvo rudens rytas per pastarąją savaitę, kuomet švietė saulė, o danguje galima įžiūrėti vos kelis debesėlius. Ankstyvas rytas priminė bundančią gamtą – giesmes čiulbavo keli paukšteliai, rodos, net ir žolytė tapo žalesnė, tačiau vos laikrodžiui išmušus dvyliktą dienos – dangų apgaubė pilkšvi debesys, o griausmingas vėjas plėšė medžių viršūnes. Atmosfera vėl tapo gniuždanti, depresyvi.

Rytą tamsių plaukų vaikinas pradėjo ta pačia rutina – dušas, menki pusryčiai, vienoje rankoje stiklinė viskio, kitoje – cigaretė.

- Arai, saugok namus, kol manęs nebus, - griežtu balsu paliepė milžiniškam vilkšuniui. Augintinis labiau priminė dviejų metrų mešką, nei naminį šunelį, tačiau šis paklusniai pavertė galvą į šoną. Atrodė, jog supranta kiekvieną šeimininko tariamą žodį.

Vyras apsijuosė jam būdingais drabužiai – baltinius ir juodas kostiumines kelnes bei švarką,
- Viso, drauguži, - mirktelėjęs šuneliui, paglostė jo pūkuotą viršugalvį, plačiais žingsniais palikdamas apartamentus.

Įsėdęs į galingą sportinį Mustang modelio automobilį, dideliu greičiu skriejo per miesto kvartalus. Mintys skrajojo velniai žino kur. Staiga prabangaus automobilio ratai užsiblokavo ir idealioje pozicijoje sustojo šalikėle. Kairėje pusėje stovėjo nedidelis, tačiau tvarkingas dviejų aukštų namukas.

- Ir į kokį šūdą aš veliuosi? – susiraukęs suurzgė praleisdamas kelias minutes sėdimoje pozicijoje automobilio viduje. Kilo abejonės. Ethano didelė dalis viduje šnabždėjo dingti kuo toliau ir visą šitą nesusipratimą palikti užnugaryje, tačiau kita dalis priminė apie tūnantį viduje kirminą, kuris niekaip nedavė ramybės. Kitaip įvardijamą kaip sąžinę.

Automobilio durys prasivėrė ir vos po pusės minutės vyriškis stovėjo prie dviaukščio namo durų, tačiau nė nesiruošė skambinti. Kažkodėl nujautė, kad raudonmedžio duris atrakintos. Rankena nusviro, o spyna negarsiai caktelėjo – faktas pasitvirtino. Duris palengva prasivėrė,

- Brangioji, aš namie, - sarkazmo kupinas balsas pasklido po svetimus namus. Vyriškis drąsiai užėjo vidun.

Pašaliniai garsai sutrikdė name gyvenusią vieną vienintelę būtybę – Oliviją. Ji tvirtai laikėsi virtuvinio stalčiuko, kuriame slėpėsi mažo kalibro šaunamasis ginklas. Prancūzų kilmės tamsiaplaukė balsą atpažino, tačiau smegenys akimirkai užsiblokavo. Kaupėsi pyktis, pasišlykštėjimas, sunkiai sekėsi mąstyti logiškai ar daryti tvirtus sprendimus.

- Žinojau, kad ateisi, - sumurmėjo tylus moteriškas balsas iš virtuvės. Būtent ten vyriškis ir patraukė.

- Labai aiškiai davei suprast savo pavardę, brangute, - gūžtelėjęs pečiais, ramiai atrėžė vaikinas. Atsistojęs virtuvėje, įbedė žvilgsnį į simpatiškų bruožų moterį, kuri tvirtai laikė stalčiaus rankenėlę.

- Mmm.. spėju slepi „Glock" modelio pistoletą? – pakreipęs galvą pasiteiravo vyriškis. Buvo akivaizdu, jog tamsiaplaukė slepia kažką stalčiuje.

- Nedrįsk manęs taip vadinti, - paniekos perpildyta mergina prabilo, tačiau faktas, jog vyriškis nė nematydamas atspėjo net slepiamo ginklo modelį kiek sutrikdė, tad slėpti nebebuvo prasmės. Nedidelį pistoletą išsitraukė, tvirtai gniauždama dešiniajame delne. Išlaikė atstumą nuo nepažįstamojo.

- Brangute, padėk tą žaisliuką į šoną. Pasikalbam kaip suaugę žmonės, - prunkštelėjo vyras nė kiek neišsigąsdamas mirtinų kulkų, kurios bet kurią sekundę galėjo palikti pistoletą.

Moteris staigiu judesiu nutaisė ginklą į Ethano krūtinę. Šią sekundę spaudė rankenėlę abejomis rankomis, kurios beviltiškai virpėjo. Jo akių vokai beveik nejudėjo, ji nė nemirksėjo, tačiau apatinė lūpa stipriai virpėjo. Neaišku ar iš susijaudinimo, ar iš graudulio, ar iš beribio įniršio.

- Na, ir kokiu būdu normaliai pasišnekėt su moterimi? Visos jūs vienodai karštakošės, - pavartė akis vyras, lyg niekur nieko sliūkindamas aplink virtuvę,

- Nejaugi nesiruoši net kava pavaišinti? – sunėręs rankas maloniai pasiteiravo. Iš bruneto intonacijos atrodė, jog tai įprastas dviejų pažįstamų sielų pokalbis. Vyras besimaivydamas paputė lūpas.

- Pavaišinsiu, bet ne kava. Prieš mirtį galėsi papasakot koks karšto metalo kvapas, - aršiai pratarė žydraakė, žinoma, turėdama omenyje kulkas.

- Juk supranti, kad tu neturi mieste imuniteto, taip kaip aš? Sėsi už grotų, - ramus pareiškimas paliko Ethano lūpas.

- Tau panašu, kad man rūpi? – irzliai atrėžė. Kuo toliau, tuo labiau erzino vyro išvedžiojamos bereikalingos temos.

- Nerūpi sakai? – išsiviepė vyras staigiu ir grėsmingu žingsniu priartėdamas prie pat Olivijos. Jo krūtinė įsirėmė į ginklą, o tamsios akys stebėjo pasimetusias mėlynas akis.

- Tuomet šauk, - grėsmingu balsu rėžė, nerodydamas nė kruopelytės baimės.

Tamsiaplaukės rankos suvirpėjo, o širdies plakimas virto trimis kartais dažnesniu. Olivija nebuvo žudikė. Nėra fiziškai nuskriaudusi nė vieno žmogaus, tačiau dabar.. dabar jautė pareigą skriausti. Jautė begalinį norą atkeršyti.

- NEKENČIU TAVĘS, - įniršęs moteriškas klykimas užliejo aplinką. Ji pasidavė juntamai panikai ir emocijų mišiniui. Pamiršo įprastą žmogiškumą ir grubiai nuspaudė ginklo gaiduką, kurio vamzdelis lietė vyriškio krūtinę...