Tyla (Louis Tomlinson )

Trisdešimt trečia dalis

Trumpai užsimerkiau, kad įsivaizduočiau vėjo ir aplink šūkaujančių žmonių balsus. Vis dar jaučiu Louis pirštus įsipynusius į mano tai nuostabu, norėčiau išgirsti Louis balsą tikiu, kad jis vyriškas, bet ne per žemas. Atsimerkiau ir pakėliau akis į jo veidą, kuris nebebuvo toks rimtas ir piktas. Dabar jis kur kas švelnesnis ir malonu žiūrėti į putlias jo lūpas. Papūtė šaltas vėjas ir mano kūnas sudrebėjo nuo jo keliamų šiurpulių. Staiga miestelio šviesos užgeso, o tai reiškė, kad dabar dvylikta valanda ir prasideda komendanto valandos.

"Man reiktu namo"

"Tau reiktu pasilinksminti" šyptelėjo.

"Aš geriau žinau ko man reikia" susiraukiau.

"Jai tu išeisi pralaimėsiu lažybas"

"Lyg ne to aš siekčiau" pavarčiau akis.

"Nejaugi bijai tėvelio?"

Ir kodėl jis visada viską sušika ? Bandžiau ištraukti savo ranką iš jo ir dinkit nuo jo ko toliau, bet nekas išėjo.

"Louis, paleisk!" Susiraukiau.

"Ne" jo veidą puošė kvaila šypseną. Jis smarkiai mane apkabino ir pakėlė nuo žemės apsuko ratu. Įžnybiau jam į ranką ir jis mane paleido. Louis į mane žiūrėjo primerkęs akis. Kvailai iškišau jam liežuvi ir nusimaiviusi pradėjau bėgti atgal link žmonių. Mano veide švietė plati šypsena kurios negalėjau suvaldytu. Atsisukau pažiūrėti ar Louis netoli , bet niekur jo nemačiau. Atsisukau ir smarkiai trenkiausi į kažkokį stulpą. Kelis žingsnius paėjau atgal, galva sukosi ir aš kritau į stiprų glėby. Jis mane pastatė ant kojų. Ranka pasitryniau ant kaktos kylanti guzą. Helze tu tiesiog nevykėlė.

Louis*

Bėgau paskui ja, kaip ji netikėtai atsitrenkė į elektros stulpą. Ir kas per kvailiai nudažė stulpą pilka spalva. Sugavau Helzę ir pastačiau ja ant kojų. Neslėpsiu tai buvo labai juokinga. Atsistojau priešais ją ir bandžiau laikyti juoką, bet nesigavo. Helze nestipriai trenkė man į krūtine. Ji miela, kaip atsitrenkia į "nematoką" stulpą.

"Baik juoktis, kvaily" susiraukė ir dar kartą palietę gumbą.

"Aš nesijuokiau " suprunkščiau ir dar stipriau pradėjau juoktis. Helzė susiraukė ir sukosi nuo manęs, bet pagavau jos ranką ir ja grąžinau į seną poziciją. Švelniai ja apkabinau. Man patinka, kaip ji iš pradžių spyriojasi, o daugiau suglemba mano glėbyje. Man patinka, kaip jos rankos apsiveja mano kaklą, o jos veidas panardintas mano kakle sukelia malonius šiurpuliukus. Prisiglaudžiau ja arčiau ir įkvėpiau jos skanaus kvapo. Atsitraukiau ja ir telefonu pašviečiau į jos kaktą.

"Ar labai blogai?" Atėmė iš manęs telefoną.

"Nelabai" nusišypsojau kvailai.

"Nemeluok!"

"Nėra taip blogai, kaip atrodo"

"Louis! " prisimerkė.

"Viskas gerai" nusišypsojau, uždėjau savo delnus ant jos žandų ir švelniai pabučiavau jos guzą, o vėliau lūpas. Man patinka, kaip ji bučiuojasi. Ji kiek nevykusi ant to, bet man tas patinka. Ji nėra labai žema, todėl nereikia lenktis, mūsų ūgio skirtumai yra tobuli. Mane nuo jos privertė atsitraukti ryški šviesa iš šono.

-Arija! - atsisukau į merginą stovinčia su Canon firmos fotoaparatu.

-Jau antra kur jus bučiuojate, balandėliai - nusijuokė ir mirktelėjo Helzei.

-Mhm - pavarčiau akis.

-Eime tuoj bus fejerverkai, o jus dar ne girti - linksmai nusijuokė ir nubėga, bet greitai atsisuko.

-Kas Helzės kaktai ? - prilekia.

-Ji atsitrenkė į ta stulpą - parodžiau.

-Tas asilas Harry ! Sakiau jam nedaryti to - davė sau per veidą su delnu.

-Jis tokia šunybę darė be manęs? Jam klius - nusijuokiau. Paėmiau jos delnus kurie buvo vėsus ir dabar pastebėjau, kad jai šalta. Aš tikras kvailys. Nusiėmiau savo odinukę, uždėjau Helzei ant pečiu ji tik droviai šyptelėjo. Visi buvo gerai apsvaigę.

"Tau nešalta?"

"Ne jai stovėsi taip " atsirėmiau į mašiną ir ja apkabinęs prisitraukiau arčiau. Mačiau, kaip ji šypsojosi ir stebėjo žmones.

-Žmones ! leidžiam fejerverkus ! - surėkė Liam ir kažkur dingo su Harry. Po kelėtos minučių dangus nusidažė įvairiomis spalvomis ir garsais.

-Ei, vienas neužsidegė einu pažiūrėsiu ! - netoliese sušaukė Harry.

-Neik gaidy ! - surėkė Arija.

Helzė*

Stebėjau žmones ir fejerverkus danguje. Galėjau jausti Louis kvėpavimą ir šiltas rankas, bet staiga viskas nusidažė ne tokiomis gražiomis spalvomis. Harry kūnas krito žemyn, o dangų nušvietė mėlyna šviesa. Nieko nesupratau, kaip Louis tiesiog bėgo prie Hario. Dairiausi, bet niekas nekreipė į mane dėmesio. Užsidengiau veidą delnais ir sukukčiojau. Nieko negalėjau padaryti, net nežinau kas nutiko ...