Umbrella || m.i.

Q u a t r e

Q u a t r e

- Jokių žinių? - Pasiteiravo Salomė, susidomėjusi darbo pasiūlymais savaitraščio paskutiniame puslapyje. Ji nesuprato, ko išties norėjo, tad bėgiojo akimis per tekstą, neįsimindama informacijos.

Emanuelė vėl kilstelėjo savo mobilųjį telefoną, lyg per tris minutes kažkas būtų pasikeitę. Mergina pakratė galvą ir staiga spygtelėjo iš laimės, nes liko vos minutė iki televizijoje pasirodysiančio loterijos žaidimo.

Ji išsitraukė penkis savo nusipirktus bilietus bei tvarkingai išdėliojo ant stiklinio staliuko.

Pasuko galvą į savo draugę, tarsi laukiančią, kol Emanuelė prabils.

- Ar pa-

Šviesiaplaukė iškart šyptelėjo ir pakratė galvą.

- Ne, tačiau nuoširdžiai linkiu tau nors kartą laimėti, - tarė Salomė ir telefonu nufotografavo sudominusį skelbimą.

Emanuelė atsiduso ir įsirėmė alkūnėmis į kelius.

- Taigi, šio vakaro laimingieji skaičiai yra...

Rudaplaukė buvo įpratusi prie tokių žaidimų. Vienu metu tikrinti penkis loterijos bilietus jai neatrodė neįveikiama užduotis, tačiau dviese juk kur kas smagiau, ar ne?

- Penki...

Prie nereikalingųjų akimirksniu padėti buvo du bilietai, trys dar nešė vilties.

Skaitmuo po skaitmens ir Emanuelės rankose liko tik vienas, galbūt didžiausią pasisekimą devyniolikmetei atnešiantis bilietas. Varge, kiek daug vilčių sudėta į paskutinius du skaitmenis!

- Keturiolika.

- PO GALAIS! - Suriko nepatenkinta mergina. Vienuolika! Kodėl negalėjo būti vienuolika? Kas per kvailys sugalvojo tuos ketvertus, kurie ką tik iš Emanuelės atėmė kelis tūkstančius eurų? - Ir vėl pralošiau prizą. - Pykčio perpildytu balso tonu burbtelėjo ji, ir, negalėdama klausyti meiliu balseliu tauškiančios laidos vedėjos pasakojimų, kam nuskilo didysis prizas, išjungė televizorių.

- Turi omeny, pralošei prizą, kurio nė pirštu nepalietei? - Kilstelėjo antakį sukrezendama pašnekovė.

- Bet tai tik vienas skaičius, vienas nelemtas skaičius! Ar tu įsivaizduoji, ką už tuos piningus galima nuveikti? - Sužavėta svajonių apie neįmanomus dalykus prabilo rudaplaukė.

Ne pirmas atvejis, - pagalvojo Salomė, nužvelgdama ką tik dailiai kremine spalva nulakuotus nagus, - išgyvens.

- Daugiau gyvenime nebepirksiu loterijos bilietų. Jie viso labo lupa pinigus ir nieko už tai. Kokia prasmė, a? - Susiraukė Emanuelė, o Salomė nusijuokė, šįkart garsiau.

Ne pirmas kartas, kaip ji girdi šiuos žodžius. Emanuelė niekad nesilaiko šio savo pažado - tą pačią dieną nusiperka atsargai dar tris bilietus, o po to užsuka į kazino klubą. Nedaug laiko reikėjo ją perkąsti ir Salomė su tuo puikiai susidorojo.

- Žinoma, brangioji, kaip tik pasakysi, - vyptelėjo šviesiaplaukė, negalėdama atsigrožėti tiesiog puikiai išdailintais nagais. Akimirką susimąsto apie manikiūristės karjerą.

Po gero pusvalandžio Salomė patraukė namo. Jiedvi dažnai susitikdavo pas Emą, mat Salomės namuose diena iš dienos virė šeimyniniai konfliktai. Jos motina su tėvu riedavosi dėl tokių dalykų, kaip netvarkingai sudėlioti drabužiai ar ir vėl darželyje nebuvęs jaunesnysis jos brolis Markusas.

- Jis sakė, kad šiandien mieliau pasipliuškentų jūroje, tad nusprendžiau jį palepinti! - Kvailai argumentuodavo Salomės tėvas, nors jo žmona puikiai žinojo, kad jis keliauja į barą, pats nusigeria, o vaikas žaidžia su bokalais ir kvailai vaiposi tėvo draugeliams. Ne darželyje todėl, kad Salomės tėvas nebūtų spėjęs gauti specialios nuolaidos, nors toji nuolaida jam ir taip suteikiama kasdien, bet tik tam tikrą valandą.

O štai Emanuelės motina Nikoletė prižiūrėjo vos ant kojų besilaikančią močiutę Madeliną. Tėvas prieš beveik tris metus mirė gaisre, kurį sukėlė blogoje vietoje palikta ir netinkamai užgesinta cigaretė.

Nuo tada mergina pasišventė niekados nerūkyti.

Emanuelė rausėsi savo spintoje, ieškodama, kas geriausiai derėtų prie jos dryžuotos palaidinės bei aptempto juodo sijono. Nedidelė beretė? Ar trumpa grandinėlė? O gal abu? Nors, kam taip puoštis, juk tai eilinė paskaita!

Galiausiai nusprendusi sijoną pakeisti eiliniais džinsais, mergina įsitaisė ant lovos priešais televizorių, ant kurio visai neseniai siuto, su kakavos puodeliu.

- Pristatome-

Vos prasidėjus reklamai rudaplaukė užtildė garsą. Jai nepatiko reklamos, nes tai ją itin lengvai paveikia.

Lėtai gurgšnodama saldžią kakavą, ji stebėjo besikeičiančias spalvas ekrane.

Staiga suvibravęs jos telefonas privertė Emanuelę ne tik pašokti iš vietos, bet ir nusiplikyti liežuvį bei aplaistyti savo taškuotą palaidinę rudu skysčiu.

- Po perkūnais! - Suirzo ji, puldama taisyti situacijos.

Kai burna atvėso, o palaidinė atrodė visai pakenčiamai, mergina paėmė telefoną sau į rankas.

Nežinomas numeris: „Mieloji, manau, turi šį tą, kas priklauso man."

skiriu dvynei su penkiolika centų:)))