Umbrella || m.i.

O n z e

O n z e

- Man čia nepatinka, - burbtelėjo Salomė, susigūždama nuo nesmagios aplinkos ir ją kuriančio kraupaus susirinkusių senių juoko.

Emanuelė neturėjo pinigų apsilankyti prabangesniuose klubuose ar restoranuose, taigi paskutines santaupas leido nusmurgusiame niekam nemielo rajono bare. Salomė ne kartą siūlėsi Emanuelei nupirkti bilietą į klubą ar pavaišinti gaiviu kokteiliu, tačiau mergina kategoriškai atsisakydavo. Ema jautėsi ir taip blogai, kad jos draugė padeda jai finansiškai, ir, nenorėdama lįsti į skolas bei rizikuoti jų tvirta draugyste, rudaplaukė paprasčiausiai atsisakė prabangos. O ir tie nusmurgėliai barai su laiku nebeatrodė tokie apgailėtini.

- Su laiku įprantama, - gūžtelėjo pečiais Ema, įsitaisydama ant aukštos baro kėdės.

- Sveika, Ema. Malonu, jog didini mūsų klientų skaičių, - linktelėjo Salomės pusėn netrukus prisistatęs barmenas. Emanuelė dar nebuvo atsivedusi Salomės į šį barą, tačiau pernelyg nesirūpino jos neigiama reakcija į tai.

- Man velnio akies. Tik nepadaugink sirupo. O Salomei tiks adrenalinas, - sudiktavo kiek keistokus kokteilių pavadinimus rudaplaukė. Barmenas, kurio vardą ir vėl Emanuelė užmiršo, nusišypsojo puse lūpų ir dar kartą nublizgino vieną bokalą šluostele. - Kas? - sutriko Ema, įbauginta tos nieko nepaaiškinančios šypsenėlės.

- Manau, kad šį vakarą mokėti už gėrimus jums neprireiks, - besišypsodamas ištarė barmenas. Žozefas! Štai koks jo vardas!

Dabar susidomėjo ir Salomė. Mergina patraukė žvilgsnį nuo aplinkos tyrinėjimo bei atidžiau pažiūrėjo į barmeną, beruošiantį joms kokteilius.

- Kodėl?

Žozefas linktelėjo galva į kitą patalpos galą. Ten Ema išvydo daug niekuo neišsiskiriančių žmonių, taigi nelabai suprato, ką vaikinas turėjo omeny.

- Gerai, išduosiu, banaliosios panelės. Matot tą rusvaplaukį? Tą, kurio draugas visą vakarą dirsčioja telefonan?

- Mes nebuvome čia visą vakarą, - Salomė pakratė galvą.

- Užtat aš buvau, - atšovė barmenas. Jam tai ėmė atrodyti nebeįdomu, mat akivaizdžiai klientė nebuvo susidomėjusi. - Jis stato jums gėrimus.

Salomė kumštelėjo draugei pašonėn, tačiau Emanuelė nesureagavo. Ją pernelyg domino vaišingieji ir čia dar nematyti svečiai. Na, užsakiusysis jai buvo matytas. Tačiau jo draugas... Ak, kad ji pamatytų jo veidą. Kol kas šis netraukė nei akimirkai akių nuo kažko, laikomo rankose. Barmeno teigimu, tose rankose telefonas. Emanuelė nė nesujudėjo, kuomet priešais ją buvo pastatyta trikampio formos stiklinė. Tačiau mergina siaubingai persigando, kuomet jos žvilgsnių auka pažvelgė į ją. Merginai širdis į kulnus nusirito. Dievulėliau, ji jį pažįsta!

- Aš jį pažįstu, - susigėdusi Emanuelė pasuko žvilgsnį į savo draugę, pamažu imančią nuobodžiauti.

- Ema, - nusijuokė ji, - tu raudona lyg burokas! - rudaplaukė pasitrynė savo skruostus sušalusiais delnais. Nors oras ir nebuvo žvarbus, tačiau apie šilumą mergina tarytum pamiršo, vos pažvelgė pažįstamam nepažįstamajam į akis. - Beje, ką tu pažįsti?

- Tą, kurio draugo vaišes dabar gurkšnoji, - akimis Ema parodė ton pusėn, kur prieš porą akimirkų bežvelgdama tarsi liovėsi kvėpuoti. Negi galima atsitiktinai susitikti tokioje vietoje? Na, baras yra mažiau keistas, nei dalijimasis vienu skėčiu, tačiau ši vieta tikrai nėra geriausias sprendimas spręsti, ar susitikimas buvo atsitiktinis, ar lemtingas.

- Pažįsti gražių vaikinų ir man nieko nesakei? - tariamai piktai paklausė Salomė. Ji išties nė kiek nepyko. Tačiau jai patikdavo perlenkti lazdą. - Kuo jis vardu?

- Nežinau, - pakratė galvą Ema, sulaukdama tylaus draugės krizenimo.

- Tuomet aš pažįstu visus čia esančius!

Emanuelė pavartė akis. Salomė lengvai apsvaigdavo netgi nuo mažo kiekio alkoholio, taigi rudaplaukė nė nesistengė kažko jai įrodyti. Ji išgėrė savo stiklinės turinį bei, atvėsus įkaitusiems skruostams, vėl dirstelėjo ton pusėn.

Susidūrusi su to paties vaikino žvilgsniu šįkart mergina pasijuto labai nejaukiai. Bala žino, kas privertė ją taip pasijusti!

- Eime, - Emanuelė timptelėjo savo draugę už parankės prieš jai užsisakant dar vieną martinį.

Ema išsitraukė iš kišenės kurį laiką užmirštą telefoną bei savo pokalbių draugą.

Atsakymas: „Tuomet man belieka viltis, jog nesi pats lošėjas. Tai siaubingas užsiėmimas."

Jos paliko patalpą, ir nei viena neišvydo, kaip vaišingojo rusvaplaukio draugo telefone įsižiebia švieselė, pranešanti apie ką tik gautą, deja, jau išėjusios merginos žinutę.

laiko stoka daro savo, tačiau man belieka viltis, jog šios istorijos dar nepamiršote (': skiriu Dūzgai x