Umbrella || m.i.

N e u f

N e u f

Emanuelė stengėsi įsiklausyti į dėstytojo žodžius, mėgindama suprasti tekstilės dekoravimo būdus, tačiau jos akys vis krypo į jos rankose esantį telefoną po stalu.

Ema bijojo, jog imtis studijų Didžiojoje Britanijoje gali nepavykti, todėl atsargai studijavo dizainą Nicoje, nors buvo pilnai pasiryžusi tai mesti, jei pavyks kitąmet įstoti į nedidelį universitetą Mančesteryje, kur atsivėrė visos dizaino galimybės. Tas galimybes Nicos universitetas labai ribojo.

Brūkštelėjusi sąsiuvinio kamputyje porą pastabų, kad būtų lengviau mokytis namie, ji be galo apsidžiaugė, kuomet telefonas rankose suvibravo. Emanuelė kažkur giliai viduje patikėjo, kad žinučių autorius patenka į jos draugės apibrėžtą amžiaus kategoriją, ir tas tikėjimas jai kėlė teigiamas emocijas bei norą bendrauti toliau. Nebent Ema po atsakymo į pastarąjį klausimą nuspręs daugiau negaišti laiko. Ji buvo įsitikinus, kad bendraujant yra svarbu žinoti, ar žmogus turi ydą kenkti sau, ar ne.

Kai įsitikino, jog dėstytojas į ją nežiūri, mergina akimis nuskenavo ekraną.

Nežinomas numeris: „Ką turi omenyje?"

Emanuelė tyliai dūstelėjo, mat nesitikėjo, jog tokius dalykus reikės aiškinti.

Prieš jai kažką suminkant klaviatūroje telefonas vėl suvibravo.

Nežinomas numeris: „Beje, vakar tu man neatrašei ir nepasisveikinai šiandien."

Mergina pavartė akis. Viltis, jog vaikinas (nors kas, po velnių, sakė, kas tas žmogus yra vaikinas?) nėra jaunesnis nei aštuoniolikos, staiga sumažėjo perpus, kaip ir noras bendrauti. Emanuelei trūko motyvacijos visur, išskyrus lošime. Tik toje srityje mergina buvo neperkalbama ir neatplėšiama.

Atsakymas: „Mano draugė juokavo! Be to, aš paprasčiausiai nematau prasmės sveikintis nežvelgiant žmogui į akis."

Trumpai susikonspektavusi šviežią informaciją, pasirodžiusią ant lentos, kol mergina rašė žinutes, ji vėl grįžo prie pokalbio telefone.

Nežinomas numeris: „Tačiau aš nejuokavau."
„Kodėl būtinai žiūrėti į akis?"

Atsakymas: „Nes taip reikia."

Pagaliau patalpoje nuaidėjo skambutis ir visi studentai džiaugsmingai spruko iš patalpos, teisėtai pasitikdami penktadienį ir savaitgalį, apie kurį svajojo nuo pirmadienio ryto.

Emanuelė susirinko savo negausią mantą ir, atsisveikinusi su dėstytoju (gėda pripažinti, tačiau kaip trečią dešimtį perkopęs vyras jis buvo labai patrauklus), patraukė link fakulteto, kur mokėsi Salomė.

Beeidama ji užkliudė petim praeivį, dar vieną skubantį studentą, ir, užuot sulaukusi tos knygose ir filmuose vaizduojamos mielos akimirkos, kur susidūrę žmonės susiriša vienas su kitu akių kontaktu ir įsimyli, rudaplaukė gavo šūsnį keiksmų, kad nežiūri kur eina, yra kerėpla ir gadina gyvenimą. Šiandien ne jo diena, - pagalvojo Ema, išsitraukdama telefoną.

Nežinomas numeris: „Taip ir nepasakei, ką turėjai omeny su tais žalingais įpročiais."

Atsakymas: „Na, supranti. Rūkymas, alkoholizmas, narkomanija, rūkymas..."
„O, pastarąjį jau minėjau. Na, žinai, ką norėjau pasakyti."

Įsitaisiusi ant suolelio priešais draugės studijų pastatą, mergina įniko į pokalbį telefonu.

Nežinomas numeris: „Ak, tiesa. Rūkau :)"

Emanuelė suirzo kaip reikiant. Apsidairiusi, ar nėra aplink žmonių vardu Salomė, galinčių šią sceną paversti linksmu pokštu, ji greitai atrašė.

Atsakymas: „Tu ką tik privertei mane nekęsti tavęs du kartus labiau."

Ema nejuto pašnekovui labai neigiamų jausmų iki šios akimirkos. Na, dabartinės būsenos taip pat negalima pavadinti neapykanta.

Nežinomas numeris: „Atleisk, šypsenėlės. Pamirštu. Beje, kuo tau nepatinka rūkymas? Maniau, merginoms tai atrodo 'karšta'."

Akimirką ji pasijautė pasibjaurėjusi. Ką gali žavėti ta siaubinga dūmų smarvė?

Atsakymas: „Ar rūkai todėl, nes trūksta merginų dėmesio?"

Nežinomas numeris: „Ne."

Atsakymas: „Tai žudo. Lėtai bei skausmingai."

Emanuelė nužvelgė pro ją praėjusį vaikiną ir iš jo kišenės kyšančią, rašiklį primenančią elektroninę cigaretę. Ar jis ją nešiojasi tam, kad sulauktų merginų dėmesio?

Nežinomas numeris: „Mes visi vienaip ar kitaip mirsime, tad kodėl gi to nepadarius užsiimant tuo, kas suteikia malonumą?"

Negalvodama, ką išsamaus atsakyti, Ema pakartojo tuos pačius žodžius.

Atsakymas: „Tai žudo."

Nežinomas numeris: „Ar kažką iš tavo pažįstamų balta lazdelė pražudė?"

Tai buvo jautri ir skausminga tema. Emanuelė kaip įmanoma labiau stengdavosi vengti pokalbių apie tėtį, nes su juo sutarė puikiai, tačiau dabar pasijuto įspausta į kampą. Ji nebuvo linkusi atvirauti, tačiau pašnekovas tikriausiai nei jos vardo nežino, tad jam ši informacija labai nerūpės.

Atsakymas: „Mano tėtį."

Na, tai nebuvo visiška tiesa. Jos tėtis niekad nerūkė ir tuo nesižavėjo, tačiau dirbo gaisrininku ir kartą stojo į kovą su liepsna, kurią įžiebė blogai užgesinta cigaretė. Ir tą kovą pralaimėjo.

Po kelių minučių rudaplaukė gavo atsakymą.

Nežinomas numeris: „Užjaučiu."

Banalu, dingtelėjo jai ir prancūzaitė patraukė ieškoti savo draugės, greičiausiai ir vėl įstrigusios prie užkandžių automato.

××××

Tokia ilga dalis ir visai be dialogo :o tikiuosi, jums nepabodo skaityti, mat turiu daug planų šiai istorijai, hehe. Beje, nelabai įsivaizduoju, ar tas dalykas su universitetais išvis įmanomas, bet tarkim:d
Džiaugiuosi, jog skaitytojų skaičius taip padidėjo!