Umbrella || m.i.

D i x - h u i t

D i x - h u i t

Emanuelės mintis persmelkė baimė. Šio nemalonaus jausmo gniaužtai ją kalino ir neleido nė krustelti. Kas, jei ji įėjusi išvys nusiaubtus namus ir po juoda kauke besislepiantį plėšiką, nutaikiusį į ją šaltą pistoleto vamzdį? O jei iš tiesų taip ir pasibaigs jos gyvenimas? Savo pačios namuose, kurie jai jau beveik nepriklausė? Tuose namuose, kuriuose gyventi vis baugiau ir baugiau?

Netrukus pyptelėjo jos rankose telefonas, priversdamas merginos nugara nusiristi tuzinus šiurpų.

Nežinomas numeris: „Pirmiau skambinčiau policijai nei rašyčiau nepažįstamajam."

Emanuelė nuo minties apie policiją pašiurpo dar labiau. Ji baiminosi, jog atvykę uniformuoti vyrai ištardys ją, prispaus prie sienos ir galiausiai, sužinoję apie jos skolas, išspirs ją įš namų. Emanuelė nebuvo įsitikinusi, ar taip tikrai būtų, ar tai jos fantazijos vaisius, tačiau skambinti trumpuoju numeriu mergina neketino.

Atsakymas: „Kvailys."

Rudaplaukė ėmė dairytis aplink nors menkiausio gynybos įrankio, priversiančio ją pasijusti saugiau. Kelis kartus giliai įkvėpusi, mergina griebė dekoratyvinių gėlių vazonėlį bei sviedė jį žemyn. Nemalonus dužimo garsas nuaidėjo jos ausyse. Panašiai viskas vyko ir giliai jos viduje. Viltys dužo į šipulius, tokius smulkius, kurių sulipdyti nebuvo įmanoma. Laimei, vazono šukes Emanuelė surinkti galėjo, taigi susirinkusi, jos manymu, aštriausias, drebančiom kinkom pakilo nuo žemės ir žengė nedrąsų žingsnį arčiau durų.

Štai koks jausmas pasmerkti save mirčiai, - dingtelėjo merginai, kuomet ji trūktelėjo durų rankeną į save.

Iš baimės Emanuelė tirtėjo. Tarsi švino prikimštos kojos spaudė ją prie žemės, neleido nė krustelti. Bet Emanuelė turėjo judėti pirmyn.

Savo delne stipriai gniauždama šukes, nemaloniai smingančias į aptirpusią odą, ji spyrė save žengti toliau.

Tai pats didžiausias košmaras, kurį galima išgyventi. Jei kažkas filmuotų siaubo filmą, išgąsčio persunktas Emanuelės veidas būtų išrinktas atrankoje be abejonės.

Staiga jai dingtelėjo, kad bet kurią akimirką prie merginos galvos gali atsirasti pistoleto vamzdis. Adrenalinas užplūdo jos kraują - tarsi organizmas ruoštųsi bet kurią akimirką sprukti.

Emanuelė žengė į virtuvę, iš kurios sklido šviesa. Įsikandusi sau į delną, kad netyčia necypteltų ir nesukeltų dar daugiau nemalonumų, ji nustėrusi žvelgė į ant žemės besimėtančius maisto produktus. Greitai žvilgsniu perbėgusi atidarytas spintelių dureles mergina stabtelėjo ir įsistebeilijo į aukščiausiai esančią spintelę, vienintelę nepravertomis durimis.

Vienintelę, kur plėšikai išties galėjo rasti kai ką vertingo.

Mergina greit patikrino jos vidų ir giliai atsiduso, pati nesuprasdama, ar iš palengvėjimo, ar nusivylimo tikintis, kad sąžinės graužatis dėl pinigų neslėgs jos pečių. Nepažįstamojo piniginė gulėjo kaip gulėjusi. Stebuklas? Kaži. Ši pinigų suma yra tarsi šviesos spindulėlis dabartiniame nykiame jos gyvenime. Ir tas spindulėlis nė nepriklauso jai. Tarsi šviesa sklistų pro nepralaužiamą stiklą, kurio pralaužti neįmanoma.

Tirtančiomis kojomis perėjusi visus kambarius, apžvelgusi išraustus daiktus juose ir įsitikinusi, kad namuose yra vienut vienutėlė, mergina nė nepastebėjo, kaip jos skruostais ėmė riedėti vidinis skausmas ašarų pavidalu. Emanuelė neteko televizoriaus, brangių papuošalų, kompiuterio ir poros paveikslų, kurie, ačiū Dievui, kainavo ne daugiau dvidešimt eurų. Tačiau kitas išnykęs turtas buvo jos paskutinė viltis. Mergina tikėjosi parduoti daiktus ir pagerinti finansinę situaciją. Dabar Emanuelė liko ant ledo.

Suklupusi ant grindų Emanuelė užsidengė akis ir graudžiai pravirko. Prancūzaitė dar niekad nesijautė tokia bevertė ir tokia sužlugdyta. O blogiausia buvo tai, kad šioje situacijoje ji visiškai bejėgė.

Nežinomas numeris: „Ar tau viskas gerai?"

Atsakymas: „Aš susiknisau, mielas nepažįstamasis. Eilinį kartą viską sugadinau. Aš nuolat viską gadinu."

Nežinomas numeris: „Nagi, juk ne viskas prarasta! Nenukabink nosies!"

Atsakymas: „Atleisk, tačiau šį kartą praradau viską."
„Aš praradau gyvenimą."

Mergina pirštu nubraukė ašaras nuo telefono ekrano. Jai buvo sunku kvėpuoti. Emanuelė skendo neviltyje. Ne. Ji buvo neviltis. Emanuelė ir vėl nuvylė aplinkinius bei pačią save.

Nežinomas numeris:
skambina

Atsiliepti             Atmesti

××××

Jaučiuos atsigavus rašymo atžvilgiu, tik nežinau, ar į gerąją pusę:D tikiuosi, pajutote bent šiokią tokią įtampą, kurią šiuo skyriumi norėjau perteikti. Visgi palieku jums spręsti, o pati keliauju toliau mokytis viešosios kalbos.