Umbrella || m.i.

H u i t

H u i t

Suskambus žadintuvui Emanuelė pramerkė vieną akį ir, apakinta ryškių saulės spindulių, užsimerkė ir uždengė ausis antklode.

Kaip ir kiekvieną dieną, ji nenorėjo keltis ar juolab eiti į paskaitą. O penktadieniais apie tokius norus nebuvo nei kalbos. Mergina apsivertė ant kito šono, pasiryžusi visą parą pramiegoti, kol jos iš lovos neprivertė pašokti garsus Salomės balsas:

- Emanuele, prisiekiu, jei tu dar lovoje, aš nutempsiu tave į šaltą dušą ir tu imsi gailėtis gimusi.

Rudaplaukė iškėlė kojas iš lovos ir susivyniojusi į antklodę nukulniavo koridoriaus link.

- Aš gyva, niekas nemiršta, ir... Šiandien niekur neisiu, - apsnūdusi sumurmėjo ji, priversdama Salomę atsidusti.

Tai ne pirmas kartas, kai draugė mėgina pažadinti Emą ir ne pirmas kartas, kuomet jai beveik pavyksta. Emanuelė neturėjo miego rėžimo, tad jausdavosi išvargusi rytais ir nusiteikusi niekur neiti. Ir Salomei sekdavosi tai pakeisti.

- Eik praustis, aš padarysiu tau pusryčius.

Kaip paliepta, taip Emanuelė ir padarė. Mergina paliko antklodę sujauktą ant lovos, stvėrė pirmus pasitaikiusius drabužius iš spintos ir nukulniavo į vonią. Lėtai valydama dantis ji žvelgė į savo susivėlusius plaukus veidrodyje ir svarstė, kaip geriau šią problemą ištaisyti.

Netrukus Ema jau kabino iš lėkštės omletą, stengdamasi nepapuošti jo savo veido antspaudu.

- O jūs bendraujate? - Kilstelėjo antakį Salomė, nukreipdama žvilgsnį nuo telefono į jo savininkę. - Ir nelabai gražiai.

Emanuelė užvertė akis, nes puikiai suprato, jog draugė kapstosi tarp jos žinučių, ir išties ji neturėjo kažko labai prieš.

- Tas žmogus man parašė prieš pat užmiegant!

- Tuomet supratau.

Rudaplaukė lėtai kramtė jai paruoštą maistą, kol Salomė skaitė kitas žinutes.

- O, žiūrėk, jis patenka į kategoriją! - nudžiugo Salomė. Panašu, kad tai ją pralinksmino kur kas labiau, nei Emanuelę, nes pastaroji su pilna burna prabilo:

- Kaf jumf fu fom kafegofijom?

Rudaplaukė užsigėrė kava ir baigusi valgyti rimtai pažvelgė į draugę.

- Juk amžiaus kategorija, apie kurią vakar jam rašiau. Vadinasi, jam daugiau nei aštuoniolika, bet mažiau nei dvidešimt penkeri. Brangute, aš suradau tau vyrą! Ir apsiėjome be čili pipirų!

Emanuelė lengvai dūstelėjo ir išplovė kriauklėje indus.

- Jis rašo su šypsenėlėmis. Tai siaubinga, - tarė ji bešluostydama rankas į mamos išsiuvinėtą rankšluostėlį.

- Tu siaubinga, - pavartė akis Salomė ir jos abi išskubėjo iš Emanuelės namų.

Nusprendusi įsitikinti, ar tikrai gali bendrauti su nepažįstamuoju, mergina išsitraukė telefoną ir beeidama įniko minkyti jo klaviatūrą.

Atsakymas: „Ar turi žalingų įpročių?"

- Ema, tu už kažko eidama užkliūsi. Suprantu, kad susižadėjus reikia aptarti daugybę temų, bet žinok, jog aš puiki vakarėlių organizatorė, tad vestuvės man nebus neįveikiama užduotis. O dabar padėk telefoną ir žiūrėk, kur eini, - šmaikščiai sukomandavo Salomė.

Emanuelė užvertė akis ir jai bepadedant telefoną į kuprinėlę ant pečių, tarsi iš niekur pakely išdygo akmuo, sutrugdęs merginai ramiai praeiti.

Ji suklupo, menkai nusibrozdindama delnus, kuriais atsirėmė į asfaltą.

- Aš eilinį sykį teisi. Nuotakoms derėtų klausyti savo pamergių, - sukrizeno Salomė, padėdama Emanuelei pakilti nuo drybsojimo vietos.