50 rausvos atspalvių

Atsikišusi plytelė

Vis tik jiedu keliavo Eleonoros namų pusės link. Deronas nenorėjo paleisti merginos rankos, o vienąkart išsprūdus, kai Elė užkliuvo už besimėtančio akmens, jis dar tvirčiau įsikibo jos delno, pagrasinęs, jog jei šitaip kvailios toliau, nešte nuneš iki pat durų. Eleonora, žinoma, visa tai paleido juokais ir tyčia kluptelėjo už atsikišusios plytelės. O pasirodo, Deronas nejuokavo.
- Paleisk, - juokėsi ji, permesta per vaikino petį ir švelniai kumštelėdama per jo nugarą.
- Ne, - taip pat juokėsi ir vaikinas, tvirtai ją laikydamas, kad šioji nenukristų ir silpnai pliaukštelėdamas per rausvosios šlaunį. Šitai nuramino besimuistančią panelę, bet tik kelioms minutėms.
- Žmonės spokso.
- Tegu.
Galiausiai Eleonora visai nurimo, šypsodamasi puse lūpų ir jausdama kaip Deronas pats sau tyliai juokiasi.
- Raktus, - bakstelėjo Deronas į savo mažylės koją, jau girdint kaip ji krapštosi kišenėje traukdama pakabukais nukrautus raktus. - Signalizacija?
- Neužstatyta.
Kurį laiką girdėjosi krapštymasis, po to girgždantys durų vyriai, kuriuos Eleonoros tėtis vis pamiršta sutepti. Po savęs uždaręs duris, jis jas ir užrakino, o kiek vėliau, nusispyręs sportbačius, nukėlė Eleonorą nuo savo peties. Šioji pasirąžė, tuomet nusiavė basutes, iškart pažemėdama keliais centimetrais. Gavusi komentarą, kokia ji esanti žema, Eleonora tik papūtė lūpą, sukryžiavo rankas ir apsimetė pykstanti. ,,Eikš" šypsojosi  Deronas, apglėbdamas jos menką kūną pakštelėdamas į kaktą. Vėl pakėlęs merginą, šiai prieštaraujant, kad pati moka vaikščiot, šviesiaplaukis užlipo laiptais aukštyn, užėjo į kambarį ir švelniai padėjo ją ant dar vis nepaklotos lovos.
- Tėvai? - paklausė vaikinas, įsitaisydamas šalia.
- Darbe.
Ir to užteko Deronui, kad vėl švelniai lūpomis paliestų josios.

Neprievartaukit manęs daugiau su tais prašymais su naujom dalim, prašau