50 rausvos atspalvių

Randai

Ar žinote, kaip atsiranda randai? Tarkime, šuo įkanda. Lieka iltys. Tarkime, valdovas Voldemortas užkeikt bando. Lieka žaibas kaktoje. Įvairiai jie atsirast gali.
O tarkime, užpuola panika. Arba šiaip, nervai arba nuotaika slogesnė. Tarkime. Ir tarkime, tuomet bandant nusiraminti nagus suleidžiame į kitos rankos plaštaką. Žaizdelės nedidelės, tačiau nuolat kartojant ir kartojant... randai lieka.
Būtent tų randų Deronas ir bijojo.
Bijojo, nes tokie velnio pėdsakai klaidžiojo Elės dešiniąja plaštaka. Bijojo, nes jie reiškė skausmą - ne fizinį, kuris vis tiek praeina, o vidinį, kuriam reikia begalės laiko praeiti. O gal jis visai nedingsta. Lieka ir viskas. O žmogui skauda. Sunku ir skauda. Labai.
Ir Elei skauda. O Deronui? Irgi skauda, nes Elei skauda.
- Ei.
Eleonora atsisuko į Deroną, paleisdama lašelius iš akių.
- Kodėl taip darai? - klausė jis, glostydamas jos randelius, gailėdamasis, kad jie išvis ten yra ir egzistuoja, teršdami porcelianinę mažylės plaštaką, tarytum tas gailestis, tarsi koks trintukas, ims ir ištrins juos.
- O, na, - prabilo Elė, švelniai ištraukusi ranką iš vaikino delno ir slėpdama jį po stalu. - Ko gero, jau virto šiokiu tokiu refleksu.
Tyloje slinko minutės, girdėjosi tik lietaus ošimas ir pavienių lašelių atsitrenkimas į langą. Būtų jauku, jei nebūtų... liūdna.
Deronas nedrąsiai vėlei ištiesė delną. Eleonora dar nedrąsiau ištiesė savąjį.
- Kai susinervini? - Deronas paklausė, Elė linktelėjo. - Tuomet drėsk man.
- Negaliu. Negaliu tavęs sužeisti.
- Tuomet nežeisk ir savęs. Tuomet man irgi skauda.
- Pasistengsiu, - giliai atsiduso rausvoji, žiūrėdama į jo akis, kol jis žiūrėjo ir josios.
Ko gero, retkarčiais užtenka ir to. Delno delne, žvilgsnio žvilgsnyje, širdies šrdyje. Ir atvirkščiai. Ko gero, kartais ir bučinio nereikia. Ir kartais apkabinimas yra šiek tiek per daug. Ko gero, tasai rankos laikymas, toks minimalus gestas, yra tai, ko reikia.
Minimalaus gesto ir rūpesčio.
Būtent to ir reikia.

Persiskaičiau 50ra again ir net už širdies sugriebė, sooo, i'm back, also, mažytė paskaitėlė. Pls, nesidraskykit ir panašiai, nes tas ish skauda ir boi, it does remind ya about shit a lot. Dažniausiai tasai refleksas ir veikia, bet mokykitės jam pasipriešint. Aš irgi mokausi. Gal ir neblogai sekasi, ehh, kas žino, kaip sektųsi jei ne special someone paskata.
Tai va. Galgi pagaliau baigsiu šią istoriją. Turiu suplanavusi du major stuff, bet jei abu ties galu. Pamatysit.
Susitiksim kada nors. Tikiuosi ne po mėnesio.
Luv y'all guys so much.