Eleonora. Rami mergaitė. Eleonora. Mylima mergaitė. Eleonora. Eleonora. Eleonora.
Ar tai buvo viskas, kas dėjosi Derono galvoje? Taip. Ar jis troško galvoti apie ką nors kitą? Ne.
Eleonora. Eleonora. Eleonoraeleonoraelė.
Ko gero, jis mylėjo ją šiek tiek per smarkiai, jei tai išvis įmanoma. Turėtų būti įmanoma. Juk kitaip jos vardas mintyse nesikartotų.
Deronas apie ją žinojo viską, bet troško žinoti dar daugiau. Troško jos visur ir visada, dabar ir čia. Tik troško jos kitaip. Gal ne kūno, nors šito irgi neatsisakytų, bet labiau jos sielos. Tyros ir paslaptingos, tačiau atviros ir galingos. Troško jos, kaip meška troško bičių medaus.
Ir Deronas pavydėjo. Labai. Jo akyse, Elė tokia graži, tarsi porcelianinė lėlė. Tarsi julipdyta meistro rankų. Tarsi nulipdyta jam. Pavydėjo ir saugojo, kaip koks kiemsargis šuo.
Vieną dieną, pavydukas puolė netikėtai. Net nepasibeldęs. Viskas prasidėjo valgyklos eilėje. Eleonorai buvo langas. Deronas išėjo anksčiau iš savo pamokos, kaip tik laiku, tiesą pasakius, nes kai nusigavo iki valgyklos, Elė buvo paskutinė eilėje. Tačiau prieš ją stovėjo jos buvusysis. Ir jie, atrodo, maloniai šnekučiavosi. Vargeli.
Tuomet atslinko Deronas. Niūrus, lyg debesis, tačiau oriai iškišęs krūtinę, tarsi koks pasipūtęs kalakutas. Suprask. Ji mano. Suprask. Praradai. Suprask.
- Mažoji, - ramiai pakvietė jis, Elė kaip mat atsisuko. Kur jau neatsisuksi. Bučkis į skruostą. Dar vienas į lūpas. - Arnai, - linktelėjo jis su Eleonora kalbėjusiam vaikinui, rodydamas savo pranašumą. Tas vyptelėjo ir nusisuko. Jie visada nesutardavo.
Neduok Dieve, dar dėl merginos pradės peštis.
I'm bored nes maboi miega, tai here u go, also nekapokit manęs ačiū
YOU ARE READING
50 rausvos atspalvių
Teen FictionPasaulyje, kur kasdien susitinkama su stereotipais, gyvena Eleonora. Mergina, kuriai patinka pastelinės spalvos, mergina, kuri tiesiog išprotėjusi dėl pliušinių žaislų, mergina, kuri spintoje turi daugiau sijonų nei pusė jos bendraklasių kartu sudėj...
