Įslaptinta 2 (Baigta)

15

—Vargšelė. Aš Emeida tavo geriausia draugė,—ji priėjo arčiau ir mane apsikabino.
—Tau reikia valgyt, negali visą laiką čia gulėt, turi sustiprėt,—ji pastūmė maistą arčiau manęs.
—Ar prisimeni savo vardą?—ji paklausė kai jau baigiau valgyt. Šiek tiek pagalvojus papurčiau galvą. Visa ta užmarštis vedė į neviltį.
—Nesijaudink aš tau padėsiu viską prisimint. Tu esi Deabrua,—ji nusišypsojo tokia draugiška šypsena kad aš negalėjau susilaikyt neatsakius tuo pačiu.
—Vakare vėl užsuksiu o dabar ilsėkis, jei viskas bus gerai manau ryt galėsime šiek tiek pasivaikščiot,—aš tik linktelėjau nes mintis eiti pasivaikščiot iš tiesų viliojo.
Vakare kaip ir žadėjo atėjo Emeida.
—Ar jautiesi nors kiek geriau?—ji padėjo padėklą ant stalo.
—Daug geriau,—pasakiau džiaugdamasi savo balso atgavimu.
—Jau atgavai balsą! Tai tiesiog puiku netrukus vėl būsi sveika,— ji nusišypsojo ir paragino valgyt.
—Kas man nutiko?—paklausiau baigus maistą.
—Visus klausimus palikime rytojaus pasivaikščiojimui. O dabar miegot, tau reik atgaut visas jėgas,—išjungus šviesas ji paliko mane vieną. Neturėdama pasirinkimo užmerkiau akis ir užmigau.

—Labas rytas,—mane pažadino labai nuotaikingas Emeidos balsas
—Viršininkas leido eiti pasivaikščioti po sodus. Kelkis eime išrinksim ką tau rengtis,—ji padėjo man atsistoti ir nutempė prie spintos. Po ilgo rinkimo, aš buvau su gėlėta, laisva suknele kuri visiškai nevaržė mano judesių.
Kiek galėdama greičiau pavalgiau ir išėjome į lauką. Namas iš lauko atrodė labai ispudingai, tai buvo vos ne rūmai. Akmenuotu takeliu ėjome link sodo. Kas keli metrai buvo pilna kostiumuotų vyrų, spėju apsauginių.
—Na tai ką nori sužinot
pirmiausia?—paklausė isikabindama man į parankę. Ilgai galvot nereikėjo.
—Kas man nutiko?—paklausiau turbūt labiausiai rūpimo klausimo. Emeidos veidas iškart persimainė.
—Per vieną misija tave pašovė į nugarą. Buvai geriausia iš geriausių bet tai mus visus labai paveikė, manėm nebeišgyvensi,—girdėjau jos liūdesį balse ir mane tai draskė iš vidaus. Norėjau kuo greičiau pakeisti temą.
—Ar aš turėjau šeimą?
—Tavo šeima mirė kaip ir mano, dėl to mes viena kitą vadinom sesėm.
—Ar aš turėjau vaikiną?—klausinėjau klausimų kurie šovė man į galvą.
—Ne. Bet jūs su bosu artimai bendravot,—ji nusijuokė tarsi būtu pasakius anekdotą,—manau jūs ryt galėsit susitikt. Jis vis klausinėja kaip jauties,—buvo malonu žinoti kad aš kažkam rūpiu, ir nesvarbu kad to žmogaus neprisimenu.
—Kuom aš užsiiminėjau?—į galvą šovė naujas klausimas.
—Apie tai pašnekėsim vėliau,—ji sutriko ir nebenorėjo šnekėt. Ar aš kažko ne to paklausiau,—man jau reikia eiti. Pauliau palydėk ją į kambarį,—prie mūsų prisistatė kažkos vaikinas ir man teko eiti paskui jį.
Vėl sėdėjau kambarį ir svarsčiau ką aš ne taip pasakiau.