Skausmą reikia pajausti / N.H Fanfiction

2 sezonas. Skyrius - 17

Dėkokit HarrydarlingNr1 , nes dėl šitos kvailikės rašiau dalį ^^

*Alishos pozicija*

-Niall mušasi su Thomu universitete, nes Thomas pasakė, kad tu jį išdavinėjai su Horan. - Hannah greit viską sumalė.
-Ką?! - greit išlipau iš lovos, nors ir labai pykino. Turiu ten būtų. - Vėl jie kaip maži vaikai. Kuriam komplekse?
-Sporto.
-Gerai, tuoj būsiu. - numečiau mobilųjį ant lovos ir apsirengiau universiteto treningus, sportbačius, kurie buvo numesti prie kėdės, susirišau plaukus į netvarkingą kuoduką ir nusiplovusi veidą išlėkiau iš bendrabučio. Miestelio gatvės buvo pilnos studentų ir ji vis keistai pažiūrėdavo į mane. Suprantu, keistai atrodau be makiažo, bet tam nėra laiko. Greit įbėgau į sporto kompleksą. Ten prie durų buvo susigrūdusi jaunimo grupė aplink besipešančius Niall ir Thomą. Prie manęs pribėgo Nash ir Louis.
-Reikia juos kažkaip išskirti. - Norėjau prasibrauti pro visus, bet Nash mane sustabdė.
-Nelysk, Niall piktas kaip nežinau kas, tai dar vožtels tau. - Patraukė nuo visų.
-Leisk! Tu matai, kad juos dėl to išmes iš universiteto jei vienas kito neužmuš. - pastūmiau Nash nuo savęs ir prasispraudžiau pro studentus. Visi Thomo draugai stebėjo reginį, bet nebandė nieko daryti.
-Baikit! - surikau ant vaikinų,  bet jie nereagavo, nors visi aplinkui buvę sužiuro į mane. Peržvelgiau per tuos žmones, tarp jų stovėjo Liam. Mostelėjau jam, kad ateitų. Praėjus kelioms sekundėms Payne jau stovėjo greta manęs.
-Tu imk Niall, o aš Thomą.
-Bet...
-Jokių bet. Daryk kaip liepta, kad jūe neužmuštų vienas kito. - Liam linktelėjo ir greit patraukė Niall nuo Thomo.
-Tu mąstai ką darai?! - priėjusi prie bruneto trenkiau stiprų antausį. - Mane išdavinėji su ta kale, buvusia mano geriausia drauge, nors sakai, kad aš tave išduodu! - parodžiau į tarp žmonių stovinčią Lorą.  - Tu esi suknistas paleistuvis, kuris naudojasi savo statusu, nors esi tos futbolo kapitono vietos nevertas! Ir dar galėsi pasiimti savo sugulovę pas save, nes mes jos nelaikysim!
-Wouw kokie pareiškimai. Jau atsigavai po vakar? Kiek žinau labai daug vartojai. - nusikvatojo Thomas. Žmonės po truputį skirstėsi, liko tik mano draugai. - Ei, Horan, nesunki ji buvo nešti tokį kelią? - susiraukiau. Apie ką jis kalba?
-Tu. - Niall lyg viesulas praėjo pro mane ir Thomą prirėmė prie sienos pagriebęs už palaidinės. - Jei nepatylėsi pagražinsiu dar labiau tavo marmūzę, nes per tave ji vakar taip kankinosi. - suurzgė dar kartą jį trenkdamas į sieną.
-Ką aš turėjau daryti jei ji man nenorėdavo su manimi miegoti? Turėjau suknistai laukti jos?! Ne, tu irgi nemanau, kad taip darei būdamas su ja. - Brunetas išsišiepė ir stebėjo vis mane per Niall petį.

-Apie mane nekalbėk nė žodžio, kaip ir apie ją, nes trečią kartą jau nebepasigailėsiu tavęs. - blondinas paleido Thomą ir priėjo prie manęs. - Eime iš čia. - pagavo mane už riešo ir ištempė iš universiteto ribų.
-Kaip suprasti, kad tu mane nešei vakar?  - vos spėjau sekti paskui Niall, nes mane vis dar pykino ir skaudėjo galvą.
-Tu vakar prisigėrei ir aš tave iš šokių salės iki bendrabučio parnešiau. - Horan piktai suurzgė tempdamas mane.
-Kur mes einam? - nesulaukiau jokio atsakymo. - Atsakyk arba niekur neisiu! - surikau ir sustojau sustabdydama ir Niall.
-Vedu tave suknistai namo, kad pagiringa niekur neprivemtum! Tu gal nematei kaip žiauriai atrodai?! - jo balso tonas privertė mane aiktelėti.
-Aš žinau kur gyvenu, manęs vesti nereikia! - ištraukiau ranką iš jo gniaužtų. - Iki! - surikau ir užkabinusi jį petimi patraukiau link bendrabučio.
-Palauk! - jis greit atsidūrė prieš mane.
-Ko dar nori? Einu slėpti savo baisaus veido, praleisk mane! - pastūmiau vaikiną, bet jis nepasitraukė.
-Nu tu nesi baisi. - pavartė akis. - Išvis, tu man turi būti dėkinga, o ne rėkti ant manęs.
-Už ką!? Kad mano gyvenimas sugriuvo?! - suskėsčiojau rankomis. - Tada Ačiū tau labai!
-Aš tau jo negadinau, tai nerėk ant manęs kaip laukinė!- Horan užbaubė ant manęs. - Aš tavęs suknistai ieškojau vakar naktį, kai tu prisigėrei ir pabėgai nuo visų ir skambinai. Galėjau palikti tave likimo valiai, bet to nepadariau!
-Gerai! Ačiū! Ko dar nori iš manęs? - giliai įkvėpiau.
-Nieko. Palydėsiu tave, nes jau į paskaitą neisiu. - išsišiepė. Na ir dažna jo nuotaikų kaita. Išvis prieš savaitę grasino, o dabar jau draugiškas bando būti.
-Ačiū ne. Nenoriu kalbų. - greit žingsniavau link namų, bet jis nedavė man ramybės.
-Palydėsiu vis gi. - jis ėjo greta manęs išsišiepęs visiems, kurie praėjo pro mus. Aišku, keista, kad senbūvė vaikšto su naujoku.
-Kodėl visi žiūri į mus? - Horan prabilo kai sustojome prie mano bendrabučio.
-Nes tu naujokas, o aš ne. Tai nenatūralu. - įėjau į savo kiemą ir uždariau vartelius jam prieš nosį.
-Manęs nepakviesi pas save? - susiraukė likęs stovėti kitoje kiemo pusėje.
-Pasvajok, Horan...

Nuomonių :*