Never give up ✔

23 - Čia nejauku.

Kažkaip netyčia vėl trumpa ir be intrigos xd

Ryte atsikėliau anksti. Pirma, susitvarkiau namus, kad jie būtų idealūs kai grįš tėtis. Tada paruošiau namų darbus, prieš išeidama dar išviriau maisto ir padėjau, kad ilgiau išsilaikytų šiluma. Po kelių minučių nuėjau į ligoninę. Eidama aikštele atkreipiau dėmesį į vieną mašiną, bet nemanau, kad ten Zack.

Pravėriau patalpos duris ir nulėkiau į antrą aukštą. Tėčio palatos duris buvo praviros, girdėjosi keli balsai.

-Viskas bus gerai, tik gerkit vaistus ir vis pasitikrinkit. Jei nesilaikysit rėžimo, tada gali kilti problemų.-Artėjant prie palatos vyro balsas garsėjo. Žinoma, tai buvo gydytojas.

Čia ir vėl smirdėjo vaistais ir tas kvapas man taip siaubingai raukė nosį, dar ir čiaudėti norėjosi.

-Labas rytas.-Pasisveikinau su gydytoju vos jam pro mane praėjus, jis linktelėjo. Įžengus į palatą pamačiau tėtį. Jis jau rinkosi savo daiktus, o lovos gale stovėjo Zack. Su džinsais, užsimetęs pilką džemperį ir rankas susikišęs į džinsus. Lūpos kaip visada sučiauptos, o akys prasikaltusios.

-Mėja?-Tėtis atsisuko į mane nustebęs.-Ką tu čia veiki?-Paklausė, Zack trumpam pažvelgė į mane, o aš žvelgiau į tėtį, nesuteiksiu jam progos manyti, kad viskas gerai. Aš pykstu ant jo.

-Iš kur tau kyla klausimai?-Nusijuokiau ir nusikosėjau. Tėtis primerkė akis ir mane apsikabino.

-Ar nebūsi susirgusi?-Paklausė ir pabaigė rinkti paskutinius savo daiktus, kurių nebuvo daug.

-Vėl? Tėti nejuokauk.-Nusijuokiau ir dar kartą kostelėjau. Lengvas kosulys nieko tokio, o ir gerklės skausmą lengva išgydyti.

-Ooo.-Tėtis žadėjo kažką sakyti apie Zack, bet aš pažiūrėjau į jį taip piktai, kad jis iš kart užsičiaupė, tada dar piktu žvilgsniu atsisukau į Zack. Jis taip pat žiūrėjo į mane, nei sekundės netruko kol mes abu nusisukome vienas nuo kito.

Kai išėjom iš ligoninės tėtis patraukė link Zack mašinos, o aš iš kart į kitą pusę.

-Ei, kur eini? Važiuosim su Zack.-Tėtis įsikibo man į parankę.

-Nejuokauk, paleisk mane tėti.-Numykiau, o gal labiau suurgzgiau ant jo. Tėtis tiesiogine šio žodžio prasme pradėjo vilkti mane iki mašinos, sudribau kaip lavonas jo rankose, bet jam tai netrukdė.

-Tėti..-Suzyziau, prie pat mašinos, tėtis atidarė jos dureles ir bandė mane ten pasodinti, bet aš ne kvaila rankomis įsikibau į visus įmanomus kampus. Tėtis bandė gudrauti, apsuko mane taip, kad kojomis įsirėmiau į mašiną.

Akies krašteliu pažvelgiau į Zack, kuris silpnai šypsojosi. Sutikęs mano žvilgsnį nusisuko ir nuėjęs atsisėdo į mašiną.

-Leisk man pareiti pačiai!-Surėkiau. Tėtis nuleido mane ant žemės.

-Puiku, aš pasiduodu. -Pakėlė rankas į orą. Pasitvarkiau savo drabužius, o tada išėjau iš ten net neapsisukdama.

Kaip keistai viskas pasisuko, neseniai su Zack buvome ohoho kokie draugai, o dabar net nekalbame. Visa tai jo kaltė.

Atsidusau ir perėjau per pėsčiųjų perėja. Šiandien oras buvo bjaurus. Vėjas vis sklaidė plaukus man ant veido, jis buvo toks stiprus, kad medžių viršūnės lūžo. Dangus apsiniaukęs, saulė kartkartėmis išlįsdavo per tarpelį, bet netrukus ir vėl pasislėpdavo. Man šiek tiek buvo šalta, todėl ėjau stipriai susigūžusi į paltuką. Rankos buvo ledinės, bet negalėjau įgrūsti jų į kišenes, nes reikėjo braukti plaukus nuo veido. Todėl aš šiek tiek pasigailėjau, kad nevažiavau su Zack, bet ir džiaugiausi, nes nenoriu jam nusileisti.

Įžengusi į reikalingą gatvę, supratau, kad ji didelė, bet tvarkinga. Iš dalies mūsų gatvė priminė parką. aplink kelią lygiu atstumu, buvo susodinti medžiai, suoliukai buvo sužymėti, o prie jų šiukšlių dėžės. Turiu pripažinti, kad ši gatvė buvo rami. Rami ne tik garsais, bet ir atmosfera. Čia niekas netriukšmavo, medžiai nors ir blaškomi į visas puses suteikė kažkokį jausmą, kad viskas jau nurimo.

IR iš ties, aš nebepykau ant Zack, bet nesitaikysiu. Nors ir kaip pasiilgau jo jis mane įskaudino.

Kai pasiekiau namus nieko nebuvo, todėl išsitraukiau raktą ir atsirakinau duris.

Koridoriuje pasikabinau paltą, įsispyriau į šiltas šlepetes ir iš kart patraukiau į virtuvę patikrinti ar maistas dar šiltas. Kai supratau, kad viskas gerai, atsisėdau prie stalo ir pradėjau laukti tėčio.

Po kelių minučių, durys koridoriuje prasivėrė.

-Keik daug vaistų..-Zack balsas. Pakėliau galvą ir susiraukiau.

-Taip, aš pats nustebau. Na bet teks gerti.-Tėtis atsiduso, aš nulipau nuo kėdės, atsidariau duris ir atsistojau prieš juos, sukryžiavusi rankas po krūtine.

-Ką tas čia veikia?-Atsisukau į Zack.

-Mėja..-Tėtis atsiduso.-Ar Zack jau nebegali pas mus būti nes tu ant jo pyksti?-Tėtis nusimovė striukę, o Zack visą laiką akimis spigino į mane.

-Taip, nes jis kalė!-Surėkiau neiškentusi.

-Mėja, kaip kalbi.-Tėtis susiraukė, o Zack nusijuokė. IŠ kart pažiūrėjau į jį piktu žvilgsniu. Jis vis dar nieko nesakė.

-Aš padariau valgyti, eik pavalgyti.-Atsidusau. Tėtis nustebęs atsisuko į mane.

-Tave gal kažkas apsėdo?-Paklausė ir pavėlė man plaukus.

-Tai taip.-Atsidusau. -Einu į viršų, nenoriu kvėpuoti tuo pačiu oru su liurbiu.-Akimis pažvelgiau į Zack, kuris susiraukė, o tada ranka perbraukė plaukus ir velniškai nusišypsojo.

Keista. 

-Mėja, tvardykis.-Tėtis pavartė akis ir nuėjo į virtuvę, o Zack iš paskos, tada jie užsidarė duris ir pradėjo kalbėti apie kažką tyliai.

Nors įtariau, kad man reikėjo klausytis, aš vis tiek nupėdinau į savo kambarį.

Atvirai, nekenčiau šios vietos.

Čia niekas nebuvo pakeista, vis dar turėjau daug tų pačių rūbų, kuriuos nešiojau prieš jos mirtį. Vis dar turėjau nuotraukas, daiktai, niekas nebuvo pakeista. Atrodo, kad su manimi atsigavo ir tėtis ir tik dabar viskas pamažu keičiasi.

Atsidusau ir pravėriau langą, čia buvo tvanku, toks jausmas, kad didelis dulkių sluoksnis būtų nusėdęs visus daiktus.

Čia nejauku.

Pasiėmiau patogius rūbus ir persirengiau, o tada nusileidau į apačią, kadangi virtuvėje buvo tėtis ir Zack, aš įsitaisiau prie televizoriaus.