Never give up ✔

48 - O turėčiau..

Aš žinau, ko jūs tikėjotės :D už tai ir įkėliau šiandien. Be to. Viena problema. Sugedo mano kompas ir vėl. Reiškia dalis per tel  rašysiu :')) užuojauta man, kadangi suskaldžiau ekraną ir sunku klaviatūra valdyt...

Semas paprašė manęs pačiai paskambinti Zack. Nedegiau didžiuliu noru tai daryti, tačiau norėjau pagaliau išgirsti jo kvailą pasiaiškinimą ir suvokti, kad viskas baigta. Arba ne. Būtent todėl vos grįžusi mečiau dviratį į šoną ir nulėkiau į viršų. Įsijungiau mobilųjį. Šį kartą nebuvo tiek praleistų skambučių, tik vienas. Prieš maždaug savaitę. Jis greičiausiai pasidavė.

-Paėmei?-Tėtis paklausė įkišęs galvą per durų slenkstį, vis dar žiūrėjau į telefoną, kurio ekrane švietė Zack vardas.

-KĄ?-Nepakėlusi akių paklausiau.

-Šilauogių?-Jis irgi sutriko.

-Ai, taip..-Su ranka trinktelėjau sau į kaktą ir pagaliau pažvelgiau į raukšlių išvagotą tėčio veidą. Tik dabar suvokiau, kad jis atrodo senesnis nei įprastai.

-Jos garaže, prie dviračio, maiše. Mano maistą palik.-Po kelių minučių pridūriau.-Tik ledus į šaldiklį įdėk, gerai?

-Gerai.-Uždarė duris ir išėjo iš kambario. Vėl sugrąžinau telefoną į jo vietą, prieš savo veidą. Bijau jam skambinti. Labai bijau. O jei jis pasakys, kad per vėlu? Nusikračiau nuo tokio scenarijaus. Prikandau savo lūpą.

-Nori valgyti?-Tėtis vėl įžengė per duris, tik šį kartą jau įėjo į vidų.

-Nenoriu.-Balsu atsakiau. Jis linktelėjo. Vis dar laikiau telefoną rankoje.

-Oh..-Prieš pat apsisukdamas kažką prisiminė.-Važiuosiu pas Zayn su Lile. Šiandien sutikau Zayn ir jis pasiūlė susitikt. Žinai prisiminti senus gerus laikus. Nori kartu?-Paklausė.

-Ne, greičiausiai turėsiu kitų planų.-Sumurmėjau.

-Kokių? Būti vienai?-Ar jis šaiposi?

-Tėti..-Suzyziau, o jis nusijuokė.

-Gerai, netrukdau.-Sumurmėjo ir išėjo iš kambario, taip palikdamas mane vieną. Jam išėjus galutinai pasiryžau. Pradėjau skambinti jam. Jis nekėlė. Laukiau, kol jis atsilieps, bet tai neįvyko. Nusivylusi išjungiau telefoną ir įkišau į stalčių, vis tiek jo nenaudoju. Nusprendžiau nebūti užsidariusi kambaryje, todėl nusileidau į apačią. Tėtis sėdėjo svetainėje ir tvarkė popierius.

Išėjau iš namų . Oras buvo šiek tiek atvėsęs. Vėjas pakilęs, o saulės šiluma prislopusi. Iš tiesų sunku suprasti, kiek valandų, nes temsta vėlai, o aš neturiu telefono, į kurį galėčiau žvilgtelėti. Atsidusau ir pati tuo netikėdama patraukiau į gerai žinomą gatvę, kurioje nekartą teko verkti. Reikiamą vietą pasiekiau per maždaug 10 minučių. Atsistojusi prieš prašmatnių namo durų palaukiau keliais minutes. Dieve, aš pati nesuvokiu ką darau. Ištiesusi ranką pabarškinau į duris.

-Mėja?-Aleksė be galo nustebo mane pamačiusi. Ji užkišo šviesius plaukus už ausies.

-Einam į lauką.-Pasakiau aš ir ji prasižiojo.

-KĄ?!-Nustebo.-Tu čia su manimi juokauji?-Aš ir pati netikiu, kad taip elgiuosi.

-Ne, turiu porą klausimų ir tiesiog..-Pritrūkau žodžių. Aleksė nulenkė galvą ir nužvelgė rožinius naktinius, kuriuos vilkėjo.

-Na, aš persirengsiu tada. Užeik palauksi manęs viduje.-Tarstelėjo ir nusišypsojo, jos šypsena atrodė tikrai nuoširdi.

-Aš palauksiu lauke.-Prisiminusi jos tėvą pasakiau, ji linktelėjo ir uždarė duris. Atsirėmiau į namo sieną ir pradėjau žvalgytis. Jos ne tik namai, bet ir sodas gražus. Čia tokia gaivi gamta. Medžiai aukšti, užstoja namą nuo nereikalingų žvilgsnių. Žolė tobulai nupjauta, pasodinti keli darželiai su įvairių spalvų gėlėmis. Taip pat pastebėjau, kad jie turi pavėsinę, kurioje padėtas didžiulis stalas ir aplink jį kėdės. Keista, tačiau čia jauku.

-Baigiau.-Aleksė išėjo, o aš nužvelgiau ją. Ji vilkėjo mėlyną džemperį ir juodus plėšytus džinsus, prie kurių priderino juodus kedus su mėlynais žodžiais. Atkreipiau dėmesį ir į tai, kad ji susirišo plaukus. Spėju, kad ilgą laiką neplovė galvos, nes sėdėjo namie, kaip ir aš. Be to ji neryškiai pasidažė, kadangi prieš tai jos veidas buvo baltesnis.

-Taigi, apie ką nori pasikalbėti?-Paklausė ji ir pradėjo eiti link vartų, o aš nusekiau ją.

-Ar žinojai, kad Railis nusiuntė įrašą, kurį tu sakei ištrynusi, mano tėčiui ir jis vos nemirė?-Tiesiai šviesiai paklausiau.

-Ką?-Ji išpūtė akis.-Jis buvo maždaug prieš du mėnesius pas mane, bet aš nemaniau, kad jis tai padarė. Dieve, atsiprašau, turėjau būti atsargesnė. Mėja, atleisk. Nenorėjau, kad taip nutiktų.-Ji praktiškai apsiverkė. Aš atsidusau.

-Neverk. Aš nekaltinu tavęs.-Ramiai pasakiau. Ji atsiduso ir liūdnai man šyptelėjo. Aleksė nubraukė ašaras.

-Tik to norėjai?-Paklausė.-Man jau eiti namo?

-Ne.-Atsakiau ir pažvelgiau į besileidžiančią saulę. Aš vis dar stebiuosi, kad esu tokia nusivylusi, kad net gi pasikviečiau ją į lauką. Kažkas su manimi blogai..

-O tai kas?-Aleksė nustebo. Pačios dėl to nediskutuodamos ėjome link parko.

-Pabūkim lauke. Paprastai.-Galiausiai pasakiau ir ji lūpomis sudarė didelę 'o' raidę, o po sekundės bandė sulaikyti šypseną ant veido.-Be to, buvai minėjusi, kad važiuosi gydytis. Važiavai?-Paklausiau.. Jos šypsena dingo.

-Taip.-Linktelėjo.

-Man prirašė dar daugiau vaistų, jie sustabdo mano ligą, tačiau psichologas teigia, kad tai kažkokia baimė, kažkokia trauma įsišaknijusi manyje, kol jos nesuvaldysiu tol ir su liga turėsiu problemų.-Pirštais perbėgo plaukus.

-Įsivaizduoju, kaip tau sunku.-Atsidusau. Ji linktelėjo. Aš atsisėdau ant suoliuko.

-Kodėl tu niekur nevažiuoji?-Netikėtai paklausė. Nesitikėjau tokio klausimo.

-O turėčiau kažkur važiuoti?-Užverčiau galvą viršun, nors dar buvo anksti mėnulis jau pradėjo rodytis.

-Nežinau, tiesiog visada atrodė, kad nori dingti iš čia.-Tarstelėjo ji. Aš liūdnai jai šyptelėjau ir sunėriau savo rankų pirštus.

-Šiuo metu pati nežinau ko noriu.-Atsidusau.-O tu?-Paklausiau jos.

-Nieko negaliu norėti, kol neišsigydysiu ligos. Velnias žino, kada man užplauks tos nesąmonės. Nenoriu rizikuoti.-Atsiduso. Dieve, jei man reikėtų taip, nusišaučiau.

-Ką tu įprastai veiki?-Paklausiau jos.-Turiu omenyje, kai atėjau tu buvai su pižama. Iš to galiu daryti išvadas, kad guli lovoje ir ignoruoji pasaulį.

-Išties taip ir yra.-Ji nusijuokė, o aš šyptelėjau. Nėra ji tokia bloga. Jei ne jos liga, galbūt dabar ji būtų buvusi tikrai gera mano draugė. Aleksė išsitraukė telefoną iš kišenės, kai kažkas jai parašė. Buvo įdomu kas, tačiau neklausiau.

-Man parašė Railis ir jis klausia ar bendrauju su tavimi.-Ji atsisuko į mane. Aš likau nustebusi.-Ką atrašyti?-Paklausė.-Nors kodėl aš turiu jam iš vis atrašyti, po to ką jis padarė, nebenoriu su juo bendrauti..-Sumurmėjo ir užblokavo jo numerį.

-Bendrauk. Dabar nekęs manęs dar labiau..-Atsidusau.

-Nenoriu bendrauti su tokiu kaip jis. Suprantu, kad aš ir pati anksčiau taip elgiausi.. Tiesiog dabar žvelgiu į viską kitomis akimis. Taigi viskas baigta.-Atsiduso ir sugrūdo telefoną į kišenę.

-Kaip nori.-Atsidusau. Negi aš galėjau jai aiškinti?-Tiesa, tu turi brolį Semą?-Paklausiau jos. Jis pakėlė abu antakius viršun.

-Iš kur žinai?-Nustebo.

-Jis Zack draugas, tai žinai.-Sumurmėjau ir piršto galiuku patryniau purviną bato šoną, jį nuvalydama.

-Kalbant apie Zack, man atrodo, kad jis eina link mūsų.-Ji pasakė.

-Ką?-Paklausiau ir pakėliau galvą. IŠ ties ji neklydo. Zack tikrai ėjo link mūsų ir neatrodė ypač laimingas.