Never give up ✔

25 - Jis nusišypsojo ir ta šypsena buvo kraupi

Hey hey, vakar man buvo sutvirtinimo sakramentas, todėl labai visur skubėjau ir neįkėliau dalies, tačiau ta proga jūsų neskriausiu. Kaip žinot sekmadieniais nekeliu dalių, todėl šį sekmadienį gausite, dėl šios mano klaidos. xx

Vėl ta pati visiems atsibodusi mokykla. Mano gyvenimas nuobodus. Su šakute stumdžiau maistą lėkštėje. Čia toks šurmulys. Paaugliai jausdamiesi galingi šokinėja ant stalų, garsiai juokiasi, jų balsai aidu skamba mano galvoje. Jie atsipalaidavę. Jie vis dar nesuprantu, kas jų laukia. Kiek daug bemiegių naktų, kiek ašarų bėgs linksmais jų veidais. Jie nieko nesupranta, taip kaip kadaise nesupratau aš.

-O gražuolė!-Aleksė nusijuokė ir atsisėdo tiesiai per vidurį ant mano stalo. Gerai pagalvojusi nesuprantu iš kur man sekasi užsirauti ant tokių kvailų merginų. IŠ pradžių Džesika, dabar ji. -Pasiilgai?-Suklapsėjo ilgomis dirbtinėmis blakstienomis. Aleksė dažėsi daug. Visas veidas padengtas pudros sluoksniu, smaili nosis matomai taisyta kontūru, lūpos putlios (ant jų tiek daug raudono ir lipnaus lūpdažio, kad užjaučiu vabalą, kuris nutūps ant jos veido). Jos plaukai eilinį kartą palaidi, mėlyna aptempta maikė su didele iškirpte ties krūtine ir dar nugaroj ir juodas, laisvai krentantis sijonas vos dengiantis jos užpakalį, žinoma, kaip be aukštakulnių. Turiu pripažinti, kad jos kojos ilgos ir ji turi neblogą biustą, bet veidelis (Geriau patylėsiu, kol neapsivėmiau).

-Atšok.-Pasiėmiau iš tašės telefoną, išjungiau garsą.

-Oho, kokia tu drąsi. Kaip matau tikrai nori, kad sugadinčiau tavo gyvenimą.-Ji nusijuokė. Jis ir taip sugadintas - pagalvojau aš ir pažvelgiau į jos mėlynas akis, jose nebuvo jokių jausmų. Trumpam žvilgtelėjau į savo telefoną, o tada įjungiau mikrofoną ir užverčiau, kad ji to nepamatytų.

-Aš viską žinau.-Atsistojau ir pasilenkiau arčiau jos veido. Ji vis dar šypsojosi, bet akys nemeluoja. Ji sutriko. Jose pasimatė baimė. Ji prikando savo lūpą, o tada apsidairė.

-Ką tu žinai?-Jos balsas užlūžo. Aleksė šiek tiek pasitraukė nuo manęs, ranką, kurioje laikiau telefoną, šiek tiek atleidau ir pastūmiau ją link jos.

-Apie tavo ligą, mieloji. -Nusijuokiau. Aleksė sučiaupė lūpas į vieną tiesią liniją.-Ir tai, kad tu nebegeri vaistų.. Kaip manai ką turėčiau daryti su šiomis žiniomis?-Šyptelėjau.

-Nedrįsk niekam apie tai pasakyti, kitaip sužlugdysiu tavo gyvenimą.-Ji sušnypštė kaip gyvatė, o tada nulipo nuo stalo. Aš išjungiau įrašą, Aleksė trumpam dar žvilgtelėjo į mane, o tada apsisukusi nuėjo.

-Ačiū.-Žiūrėdama į tolstančią jos figūrą pasakiau. Daugiau neketinu kentėti dėl jos. Daugiau neketinu pasiduoti. Aš kovosiu ne tik už savo ateitį, bet ir savo laimę.

Vos jai galutinai dingus, man pradėjo trūkti oro. O galvoje spengė bičių dūzgesys. Sunkiai pakėliau krūtine įkvėpdama proto, o akių vokai pasidarė be proto sunkūs. Greit prisėdau ant suoliuko ir kelias minutes sėdėjau, jausdama nepaaiškinamą pykinimą.

Šiandien trečia diena kai nieko nevalgiau. Aš tiesiog negaliu. Vos prisiliečiu prie maisto mane supykina.

Dar kelias minutes pasėdėjusi atsistojau ir nuėjau pas seselę.

-Sveiki.-Atsidusau. Moteris pažvelgė į mane patvarkė vaistus, tada vėl atsisuko.

-Kokia tu balta!-Pribėgusi čiupo už rankos ir pradėjo tikrinti pulsą. Pakėlusi antakį į ją žiūrėjau.-Kas nutiko, vaikeli?-Pridėjo ranką prie kaktos ir apsodino mane ant kėdės.

-Man pasidarė bloga. Pradėjo suktis galva ir pykina. Gal galėčiau eiti namo? Jaučiuosi silpnai.-Žinoma, melavau jai. Neisiu aš namo. Aš tikiuosi sutikti Aleksės tėvą ir užbaigti visą istoriją su ja. Žinau kur ji gyvena, taigi viskas gerai.

-Taip tik pasakyk savo vardą, užrašysiu, kad paleidau tave.-Ji trumpam atsisuko į mane. Pirmą kartą po ilgo laiko susimąsčiau. Sakyti pilną vardą ar ne? Mokykloje aš tai pažymėta kaip Meadow ( Tai tiesa, tik mažai minėta), bet visi mane vadina Mėja arba Mea.

-Am.. Meadow Horan.-Nusišypsojau, balsas sudrebėjo. Seniai pati betariau savo pilną vardą. Niekas jo nebevartoja.

-Skamba kaip medus.- Seselė šyptelėjo.-Gali eiti, jei tu tikra, kad nenugriūsi. Gal man reikėtų iškviesti tavo tėvus?-Ji pradėjo knaisiotis po bylas.

-Ne, aš pati paskambinsiu savo tėčiui.-Greit pridūriau, ji sekundę pažiūrėjo į mane, tada aš linktelėjau ir pašokusi nuo kėdės išėjau iš jos kabineto.

Nors jaučiuosi silpnai, turiu vieną tikslą. Pasiekti Aleksės namus. Dabar ji pamokoje, todėl man nesutrukdys. Gerai, kad vis dar pamenu kur jos namai.

Rūbinėje susiradau savo paltą ir jį apsimoviau. Dabar pasigailėjau, kad ryte nepasiėmiau pirštinių. Oras netikėtai neblogai pašalo. Nors nebuvo vėjo,  aš drebėjau.  Dangus buvo žydras, švietė saulė. Tik trūko šilumos. 

Paspartinau žingsnį iki Aleksės namų buvo likusios tik kelios minutės. 

Netrukus pajutau kaip širdis pradėjo blaškytis į visas puses, lyg norėtų pasprukti iš savo vietos.  Aš bijojau.  O kas jei manimi nepatikės? Kas jei tai nieko nepakeis? Kas jei jos tėvas yra bjaurus žmogus ir...? O kas jei jo paprasčiau nebus namie? 

Susikišau kišenes į palto kišenes ir pirštų galiukais čiupinėjau medžiagą. Aš vos juos jaučiau, nes jie buvo nušalę.  Paėjusi dar kelis žingsnius sustojau prie to paties modernaus, Aleksės namo. atsidariusi vartus nuėjau prie durų ir pabarškinau į jas.

Kelias minutes lūkuriavau laukdama kol jas kažkas atidarys, bet niekas nesirodė. Pabarškinau dar kartą. Iš vienos pusės norėjau, kad Aleksės tėvas būtų namie, o iš kitos džiaugiausi, kad niekas neatidaro man durų. Apsidairiusi aplink baltas, atrodo, kad geležines duris, pastebėjau beveik permatomą skambutį prie jų.

-Šaunuolė, Mėja.-Pati pagyriau save ir ištiesusi ranką paskambinau normaliai.  Aleksės tėvas mane nustebino, jis duris pravėrė praktiškai iš karto.

Jis buvo ganėtinai jaunas, plaukai rudi ir garbanoti spiralėmis, akys priminė gintarą, jos buvo šviesiai rudos spalvos. Jo veidą vagojo kelios nedidelės raukšlės, lūpos pakankamai putlios, forma panašios į Aleksės. Vilkėjo jis juodus marškinius ir  tamsiai mėlynus džinsus, marškinių viršuje laikė prasegtą sagą, lyg tikras mačo. 

-Sveika?-Jis kiek pasimetė, bet ant veido išliko žavi šypsena. Atrodė, draugiškas žmogus, todėl šiek tiek nurimau.

-Am...-Aš nežinojau, kaip pradėti.-Jūs..Am.. Aleksės Morgan tėvas?-Galiausiai pakėliau antakį. Jis  palaikė akių kontaktą, o tada pradėjo garsiai juoktis.

-Ne. Tikrai ne.-Vos pasakė, tada pasidėjo ranką ant pilvo ir nurimo.-Aš brolis, Adamas. Kam tau reikalingas tėtis? Gal aš galiu  kuo padėti? 

-Manau, kad taip. Be to aš Meadow.-Jau antrą kartą ištariau šiandien savo pilną vardą. Jis nusišypsojo ir plačiai pravėrė duris.

-Užeik ir pakalbėsime.-Aš linktelėjau ir lėtai įžengiau į vidų. Pasilenkusi nusimoviau batus, kol Adamas palaukė.  Jis visai nebuvo panašus į ją. Atrodė draugiškas, ne tik, kad draugiškas, bet ir geras. Žymiai geresnis žmogus nei ji.  Tikiuosi šis pirmas įspūdis ne klaidingas.-Gal nori arbatos? Atrodai pabalusi..-Kas jiems visiems su tuo pabalimu? 

-Ne..-Numykiau.-Aš tik noriu pakalbėti dėl Aleksės ir viskas.-Numykiau.

Vos man ištarus šiuos žodžius duris prasivėrė ir į vidų įžengė vyras. Aš iš kart supratau, kad jis Aleksės tėvas.

-Tada tau teks kalbėti su manimi.-Jis nusišypsojo ir ta šypsena buvo kraupi.