Never give up ✔

67 -Taigi kažkas tau kenkia?

Kadangi Zack labai nervino visus ligoninėje ir riejosi su visais gydytojais, jie sutiko jį išleisti anksčiau. Jis tikrai pragrojo visiems nervus. Juokingiausia, kad gydytojas prieš išeinant man į rankas įbruko receptą su raminamaisiais ir pareiškė užuojauta.

Zack apie tai nesakiau, tačiau kelias minutes stovėjau už jo palatos durų ir kvatojausi ne savu balsu. Ir tik susivaldžiusi grįžau į vidų, kur Zack bandė susisegti marškinius. Kadangi viena jo ranka buvo įtvare, jam nesisekė. Priėjusi prie jo, pradėjau sagstyti sagas.

-Kas taip juokinga, kad taip ilgai juokeisi?-Po jo žodžių nuščiuvau, tačiau nesustojau. Mano sustirę pirštai prisilietė prie jo odos ir jis krūptelėjo.

-Tu viską girdėjai?-Paklausiau ir trumpam žvilgtelėjau į jo veidą. Kaip ir maniau, jis visą laiką stebėjo mane.

-O taip.-Susiraukė juodaplaukis. Gerai, kad gydytojas garsiai nepasakė, kad duoda raminamųjų. Pastaruoju metu jis buvo tiesiog šilkinis. Viskas dėl vaistų.   Jis priminė mažą mielą kačiuką, kuriam reikia dėmesio ir, kuris nori glaustytis. -Duosi bučkį?-Paklausė.

-Ne.-Iškišau liežuvį ir pasiėmiau jo daiktus sukrautus į maišelį, tačiau jis atėmė juos iš manęs ir užsimetė ant nesužeistos rankos.-Ei, aš pati galėjau panešti. Juk nesunku.

-Aš ne invalidas. Aš galiu panešti savo daiktus..-Jis mirktelėjo ir kilstelėjo antakius į viršų.

-Išties, kelioms savaitėms esi. Kol nuims įtvarą.-Bakstelėjau į jo krūtinę.

-Ei...-Jis patempė palūpį.-Įskaudinai.-Apsimetė, o tada nusijuokė. Man visai patinka, kai jis toks vaikiškas ir atsipalaidavęs.

-Eime, Semas jau atakuoja mano telefoną.-Įspėjau jį. Zack kurį laiką nieko nesakė. Tiesiog ėjo šalia tylėdamas. 

-Ką tik prisiminiau savo sapną.-Staiga jis pradėjo juoktis ir net gi sustojo.-Aš labai retai prisimenu, bet šitas ypač geras.

-Ir ką tu sapnavai?-Atrašydama Semui paklausiau.

-Kad užtaisiau tau vaiką.-Pradėjo juoktis, o aš nutaisiau rimtą išraišką. Su ranka trinktelėjau į jo ranką.-Ko tokia rimta, nenorėtum mažų Zack turinčių mano žavesį?

-Tylėk.-Neišlaikius ir aš pradėjau juoktis.

-Nepaleistum to vaiko iš rankų.-Jis vėl  nusijuokė.

-Eik į priekį, vaike tu.-Suburbėjau, juodaplaukis atsisuko į mane.

-O gal rimtai...-Jau žinau ką jis norėjo pasakyti.

-Eik tik..-Pradėjau burbėti. Jis atsiduso, tačiau veide vis dar išliko šypsena.-Ką gi. Pasijuokiau.-Atsiduso.

-Zack!-Semas iškišo delną ir pamosikavo jį į šonus. Zack atmojavo jam atgal. Juodaplaukis įsitaisė priekyje, o man atiteko vieta gale. Vaikinai ėmė kalbėtis apie viską, lyg būtų nesimatę kelis metus, nors kartu buvo vakar. Atsidususi užverčiau galvą į viršų ir visą likusį kelią iki namų prasėdėjau nekalbėdama.

-Užeisi?-Zack pasiūlė Semui, kai jau lipo iš mašinos. Šviesiaplaukis lėtai linktelėjo.

-O nesutrukdysiu jūsų laiko?-Kilstelėjo antakius.  Zack nusijuokė ir papurtė galvą į šonus. Mūsų laiko? Ką jis  turėjo omenyje?

-Mėja, nesiraukyk.-Semas kumštelėjo man į petį.

-Aš einu susitaisysiu arbatos. Norit?- Jie abu palinkčiojo ir nuėjo į svetainę, o ten tęsė savo pokalbį apie darbą.  Akivaizdžiai matosi, kaip Zack pasiilgęs jo. Visą laiką ligoninėje jis burbėjo, o  aš atitraukinėjau jo dėmesį nuo to.

Sutaisiusi arbatą patraukiau į viršų,  o vaikinus palikau kalbėtis apačioje. Pusvalandį praleidau savo kambaryje jį tvarkydamasi. Vėliau nusprendžiau grįžti į apačią, tačiau sustojau laiptų viršuje. Vaikinai manęs nematė ir turbūt neišgirdo, tad jie tęsė savo pokalbį.

-Gydytojas minėjo, kad žaizdos padarytos per daug kruopščiai.-Zack tyliai sumurmėjo. Nors nemačiau jo veido, buvau tikra,kad jo veidas rimtas. Tyliai atsisėdau ant laiptų, o galvą atrėmiau į turėklus.

-Ką turi omeny?-Semas paklausė.

-Jie mano, kad tai buvo suplanuota. -'Aš gurmanas'. Prisiminiau Dereko žodžius.-Kažkas nenorėjo manęs nužudyti, tačiau norėjo sužeisti mane.

-Taigi kažkas tau kenkia?

-Greičiausiai..-Zack tyliai atsiduso.-Tik nei žodžio Mėjai. Nenoriu, kad ji jaudintųsi.-Apsisukusi grįžau į savo kambarį, kuriame praleidau kelias valandas mąstydama apie tai.

>>>

Neturėjau noro eiti kažkur iš kambario, tad sėdėjau ten jau kurį laiką.

-Mėja?-Zack jau spėjo pasigesti manęs. Jis ėjo į kambarį ir uždarė duris. Atrodė kažkoks susirūpinęs.

-Mmm?-Alkūnėmis kilstelėjau savo kūną. Zack  atsisėdo kojūgalyje, tad aš patraukiau savo kojas nuo jo ir atsisėsau indiška poza.

-Kas nors nutiko?-Jis nubraukė plaukus nuo mano veido, aš nuleidau akis. Kaip jis sugeba puikiai vaidint.

-Ne. Tik..-Sustabdžiau save.-Nieko svarbaus.

-Juk matau, kad kažkas blogai.-Žinoma, matai, bet kažką slepi.

-Viskas gerai.-Nusišypsojau kuo įtikinamiau, Zack apdovanojęs mane bučkiu į kaktą išėjo iš kambario, pasakęs, kad eina dirbti.

Aš pašokau iš lovos ir nusekiau jį jš paskos ir net nespėjus  jam atsiversti kompiuterio, jį pačiupau. Gydytojas sakė neleisti jam eiti į darbą kelias dienas, tą ir ketinu padaryti, nors žinau, kad jis nenorės manęs klausytis. Be to, noriu pasikalbėti su Dereku viena.

-Kaip suprast?-Griežtai paklausė jis. Aš nubėgau į kambarį ir vaikinui nespėjus ateiti, kompiuteris buvo užrakintas mano kambaryje, o raktas užmestas už palaidinės, tiksliau liemenėlės.-Mėja..-Zack prisimerkė.

-Ką?-Nekaltai atmečiau plaukus.

-Manai, negalėdamas naudotis viena ranka, negaliu tavęs pagauti?-Paklausė jis ir prisimerkė. Jis lėtai artėjo prie manęs, o aš traukiausi nuo jo, kai nedaug trūko iki mano užspaudimo į kampą, pradėjau bėgti nuo jo.

Buvau sugauta apačioje. Zack prisispaudė prie manęs, o viena jo ranka palindo po mano palaidine.

-Įsidėjai raktus į pačią geriausią vietą...-Jo ranka pakilo aukščiau, o aš pasimuisčiau. Turbūt stoviu nuraudusi.

-Ei, negalima..-Atsisukau į jį viena jo ranka vis dar liko po mano palaidine.

-Turėčiau dvi rankas sutraumdyčiau tave..-Atsiduso ir nubraukė plaukus nuo akių. Juodaplaukis pasilenkė arčiau mano veido ir aš apsivijusi jo kaklą pabučiavau jį. Zack iš karto atsakė į mano bučinį  ir jo ranka palindo po mano palaidine. Tik neilgam.

-Zack?!-Pasigirdo balsas ir mudu sutrikę atsisukom į prie durų stovinčius Zack tėvus, o už jų nugarų mano tėtį.

Ką jie čia veikia?!

Taigi, štai nauja dalis. Šiek tiek trumpesnė, bet juk nieko tokio? Šį kartą neturiu ką pasakyt, tad atsisveikinu :D