Gaudantys Bangas

13. Svajonės ir banglentės

-Papasakok apie save daugiau, - tarė vaikinas ir padavė man braškių skonio šerbetą.

-O ką nori sužinoti? – pakėliau antakį ir pažvelgiau į Everetą.

-Kokia tavo mėgstamiausia daina? Kokia tavo mėgstamiausia spalva? Ar turi augintinių? Bet ką, - jis gūžtelėjo ir patraukė per šiaudelį savo gumos skonio šerbeto.

-Na, turiu daug mėgstamų dainų, - tariau ir vaikinas linktelėjo. –O mėgstamiausia spalva priklauso nuo nuotaikos.

-Kokia dabar tavo mėgstamiausia spalva? – pakėlė antakius Šviesiaplaukis.

-Geltona, - tariau nei truputį negalvojusi.

-Kodėl?

-Man linksma, - atsakiau atvirai ir nuleidau žvilgsnį į savo batus. –Esu mugėje, kur daug žmonių, kurių nesuprantu, esu su gražiu vaikinu ir geriu braškių šerbetą. Nieko geriau nebūna,- tariau ir pakėliau akis į Everetą, o jis žiūrėjo į mane ir šypsojosi.

-Malonu, - jis pakraipė galvą, vis dar šypsodamasis. Pajutau, kaip mano skruostai vėl ėmė raudonuoti.

-Augintinių neturiu, tačiau norėčiau įsigyti gal... žuvyčių? –susiraukiau ir Everetas nusijuokė.

-Kodėl žuvyčių?

-Nežinau, manęs dažnai nebūna namuose, tad jos nereikalautų labai daug dėmesio, kurio nelabai ir turiu, - paaiškinau, o vaikinas palinksėjo. –Norėčiau kada nors aplankyti Šveicariją.

-Kodėl būtent Šveicariją? – pasiteiravo Šviesiaplaukis ir mes prisėdome ant suoliuko, parko pradžioje už mugės. Priešais mus veikė spalvas keičiantis fontanas.

-Mane traukia, nes ten šaltoka, kalnai ir panašiai.

-Tai tau patinka vietos, kur šalta? – pakėlė antakį ir persibraukė ranka per plaukus.

-Na, ne visai. Šveicarija išimtis, - tariau ir vaikinas nusijuokė. –O tu?

-Ką?

-Papasakok, ką nors apie save.

-Net neįsivaizduoju, ką tau papasakoti, Mahina, -vaikinas pažvelgė į mane ir nusišypsojo. –Aš nesu labai įdomus žmogus.

-Kaip sugalvojai, kad nori dirbti gelbėtoju? – paklausiau.

-Ten dirbau nuo pat pradžių, kai leisdavau čia vasaras. Labai mėgstu tą darbą, - tarė. –Ir merginų dėmesio daug sulaukiu, - pridūrė ir aš prapliupau juoktis.

-Nenuostabu, - tariau dar kikendama.
Everetas pakėlė antakį ir nusišypsojo.

-O kaip pradėjai užsiimti baglenčiu sportu? – pasiteiravau po neilgos tylos.

-Dėdė išmokė ir man patiko. Pasijuntu gyvas ir gaunu dozė adrenalino. Nuostabus jausmas.

-Gal esi dalyvavęs kokiose varžybose? – paklausiau.

-Esu, - jis linktelėjo ir šypsena dingo nuo vaikino veido. –Ir per vienas susižeidžiau taip, jog apie tolimesnę banglentininko karjerą pamiršau. Dabar esu tik mokytojas.

-Tai siaubinga, - tariau ir nužvelgiau Evereto veidą. Jis buvo sklidinas jausmų. Šviesiaplaukis atsisuko į mane ir vėl nusišypsojo.

-Tai praeitis. Turi paleisti praeitį ir pasinerti į ateitį, - Everetas tarė ramiai. –Kad ir kokia ji būtų.

-Bet juk tai buvo tavo svajonė...

-Na, kažkam iš dangaus tai nepatiko. Ir aš jo nekaltinu. Dabar mano mama ramiau miega naktimis, - jis nusijuokė.