Gaudantys Bangas

26. Gera draugė

-Na, ir kaip tau mano draugai? – paklausė Everetas ir pažvelgė į mane.

-Marką jau pažinojau, o Timūras labai rimtas, - atsakiau ir prisiminiau, tą įtemptą Ari ir vaikino pokalbį apie politiką. –Bet jie linksmi, - linktelėjau ir Everetas nusijuokė.
Šviesiaplaukis pažvelgė į laikrodį.

-Jau be kelių minučių vienuolika, - tarė. –Ar nori eiti į vakarėlį?
Atsidusau.

-Vakarėliai su mano draugais niekad nesibaigia gerai, - pavarčiau akis. –Gal galime nuveikti ką nors kito? – tikėjausi, jog vaikinas sutiks. –Nebent tu nori į vakarėlį, - gūžtelėjau ir Everetas nusijuokė bei papurtė galvą.

-Šiandien ne ta diena, kai norėčiau eiti į vakarėlį, -nustebau dėl tokio vaikino atsakymo. Priėjau arčiau Evereto ir pažvelgiau jam į akis.

-Kas tau neduoda ramybės? – paklausiau. –Juk patekai į kitą etapą.

-Tai ne dėl to, - papurtė galvą blondinas ir pabučiavo man į skruostą švelniai. –Eime namo? – paklausė.

-Nenusukinėk kalbos, Everetai, - atsidusau. –Kalbėk su manimi, prašau.

-Nėra reikalo.
Nusprendžiau nekamantinėti Evereto daugiau, jog viskas nesibaigtų pykčiais, todėl tik linktelėjau.

-Eime pas mane? – paklausiau ir vaikinas gūžtelėjo.

-Mano namai arčiau, - tarė.

-Tada eime pas tave.

Pusę kelio iki vaikino namų ėjome tylėdami, abu paskendę savo mintyse. Šviesiaplaukis paėmė mano delną ir supynė mūsų pirštus. Pažvelgiau į Everetą, o jis šypsojosi, žiūrėdamas į mane.

-Kas? – paklausiau.

-Man patinka, kaip tu rūpiniesi manim ir visais aplink, - jis gūžtelėjo ir paleidęs mano ranką apglebė mano pečius.

-Man patinka žinoti, jog kitiems viskas gerai, - atsakiau. –Tada man ramiau ir geriau.
Everetas nusijuokė ir palingavo galva, tarsi įsisąmonindamas mano žodžius. Priėjome vaikino namą ir mus prie durų pasitiko iš miegų pakeltas ir labai piktas Hekilis.

-Hekili, - nusišypsojau ir paglosčiau šuniui ausytes. Netrukus šuo tarsi šypsojosi.

-Ar nori kažko? – paklausė Everetas iš virtuvės.

-Ne, ačiū, - tariau ir priėjusi išėjimą į
terasą, atidariau didžiulį langą, kad galėčiau įkvėpti gryno oro. Atsisėdau ant sofos ir pastebėjau laikraštį, padėtą ant vaikino stalo, kartu su pulteliu nuo televizoriaus.

Ant laikraščio buvo šviesiaplaukės, pusamžės, gal keturiasdešimties metų, moters nuotrauka. Ji man buvo į kažką panaši.

Paėmiau laikraštį į rankas ir atidžiau apžiūrėjau moters nuotrauką. Pamačiusi po jos dešine akimi nedidelį apgamą mano skrandis susitraukė.

-Pažįsti ją?- paklausė Everetas grįžęs su dvejomis stiklinėmis sulčių, nors ir buvau sakiusi, jog nieko nenoriu.

-A...ne, - papurčiau galvą ir pažvelgiau į vaikiną. Šis stebėjo mane.

-Tai Mariana, moteris, kuri dirbo Arizonos tėvams, - jis tarė. –Prieš tris metus, tad maniau, kad turėtum žinoti ją.

-Ak, taip! – nusijuokiau nervingai ir lengvai trinktelėjau sau per kaktą. –Ji atrodo čia žymiai jaunesnė, - tariau.
Everetas linktelėjo.

-Jai šitoje nuotraukoje dar buvo apie keturiasdešimties ir  ji buvo sveika.

-Iš kur ją pažįsti? – paklausiau ir jaučiau, kaip mano skrandis verčiasi kūliais.