Gaudantys Bangas

18. Į žvaigždes

-Aš norėčiau vaikų, - gūžtelėjo Isla. –Iš tikrųjų ir planavome apie juos su Dilanu, tačiau viskas pasikeitė, kai jis nusipirko restoraną.

-O aš nenoriu vaikų, - tariau ir Ari žvilgtelėjusi į mane nusijuokė.

-Bet būtum puiki mama, nes esi rūpestinga, - ji gūžtelėjo.

-Atsiprašau, bet Viv nemoka net valgyt padaryt, - į pokalbį įsiterpė Zakas. Jis pasisuko į mane. –Tad būtum siaubinga mama. Ir dar turbūt juos įžeidinėtum kaip ir mane, - jis papurtė galvą.

Nusijuokiau ir trinktelėjau į Zako petį kumščiu.

-Auč, - susiraukė.

-Na, nors ir kokia puiki mama bebūčiau, nenoriu vaikų. Įsivaizduoju save kaip paskutinę giminėje, - tariau ir draugai nusijuokė.

-Tik palauk, kol atrasi vyrą, kuris tave mylės be galo ir be krašto, jog neatsispirsi vaikams, - mirktelėjo Isla, o aš papurčiau galvą.

-O aš norėčiau namo ant kokio nors skardžio, - pasidalino mintimis Zakas. –Ir keturių vaikų.

-Oho, - Ari pakėlė antakius ir nusijuokė. –Ne per daug nori?

-Ne, - papurtė galvą vaikinas. –Noriu keturių vaikų ir didelio, storo, juodo šuns, kurio visi bijotų.

Sukikenau ir atrėmiau galvą į Zako petį, kurį prieš tai trankiau.

Isla primekė akis.

-Pameni, - kreipėsi į Ari. –Kai labai norėjom, jog jie, - parodė į mane ir Zaką. –Susimestų?
Arizona prapliupo juoktis ir linktelėjo.

-Siaubas, -papurtė galvą, o aš tik šyptelėjau.

-Na, aš jums sakiau, jog nieko neišeis, tačiau jūs vis tiek kišote jį man.

-Tu žinojai apie tai, - išplėtė akis Zakas, pažvelgęs į mane.
Linktelėjau.

-O dieve, - atsiduso ir aš nusijuokiau.

-Nagi, Zakai, ar aš tau patikau? Ar jos tai išsigalvojo? – paklausiau.

Vaikinas nejaukiai pasimuistė ir aš stipriai sučiaupiau lūpas, kad tik nepradėčiau kvatoti.

-Tu man patikai gal trečioje klasėje, pastebėjau tave nes tu vienintelė klasėje turėjai kirpčiukus, - prisipažino Zakas ir aš prapliupau juoku su ašaromis.

-Negali būti, - pakėlė antakius Arizona. –Tu tikrai nebuvai jos įsižiūrėjęs vienuoliktoje klasėje? – paklausė.

-Ne, - jis atsakė.
Ari papurtė galvą.

-Reiškia apsigavom, - tarė Islai ir jos pradėjo juoktis.

X

-Atsipalaiduok, Mahina, - tarė Everetas ir uždėjo rankas man ant liemens, kai pradėjome šokti.

Atlošiau galvą ir nusijuokiau.

-Aš esu atsipalaidavusi, - tariau ir prikandau lūpą, kad sulaikyčiau šypseną.

-Na, tu pastoviai žvilgčioji į laikrodį ir į baro duris, - jis tarė tyliai man į ausį. Per kūną nubėgo šurpuliukai. –Ar turiu priešininką? – paklausė su maža šypsenėle veide.

-Neturi jokio priešininko, - patikinau vaikiną ir jis linktelėjo.

-Tai, kas tave neramina?

Tu. Tavo rankos ant mano liemens. Tavo šnabždėjimas man į ausį.

-Viskas man gerai. O dabar užsičiaupk ir šokam, - tariau ir vaikinas nusijuokė.

-Valdinga, - pakilnojo antakius, o aš pavarčiau akis.