Chronomistė iš Nibiru

XXXV skyrius

Eredas padarė daug klaidų, bet pati didžiausia buvo ta, kad nieko nepasakęs dingo iš Leilos gyvenimo. Privalėjo palikti bent raštelį su atsiprašymu, bet vietoj to atsisveikinimo progą paliko lavoną. Tikrai nekokia dovana, bet Eredas nesigailėjo savo poelgio. Net gi stebėjosi, kaip taip ilgai ištvėrė nenudobęs to siaubingo žmogaus! Bet tai praeitis. Kad ir kaip norėtųsi jos nepavyks pakeisti. Reikia galvoti apie ateitį. O ateitis buvo miglota ir neaiški. Eidamas pažįstamu keliu Eredas gailėjosi, kad neišsibūrė ateities. Tada bent jau žinotų, ar ne veltui po daugybės laiko grįžo į Drakoniją. Bet vietoj aiškumo jis pasirinko nežinomybę, nes būgštavo, kad tiesa įskaudins.

Eredas galvojo apie busimą pokalbį, mintyse repetavo atsiprašymo kalbą ir bandė sugalvoti, kaip kuo įmanoma paprasčiau papasakoti visą tiesą apie save. Tik jis nežinojo, ar Leila norės išgirsti tą tiesą. Galbūt jau per vėlu. Gal išvydusi jį mergina visiškai neapsidžiaugs ir lieps eiti velniop. Vien nuo minties, kad galbūt viskas nebus taip kaip svajojo Eredui darėsi negera. Jeigu dabar jis jaučiasi prastai, tai kaip ištvers pokalbį su Leilą?

Kuo labiau artėjo savo tikslo link, tuo labiau norėjosi sprukti it akis išdegusiam. Bet jis prisivertė nesidairyti atgal ir eiti į priekį.

Po pusvalandžio Eredas sustojo prie pažįstamo namo. Minutėlę pamindžikavęs prie slenksčio, paskambino į duris. Nors skambutis nuskambėjo garsiai, bet niekas neatidarė durų. Kiek palaukęs vaikinas vėl nuspaudė mygtuką. Ir vėl buvo tas pats. Tai galėjo reikšti tik du dalykus: pirma Leila pamačiusi, kas skambino specialiai nusprendė neatidaryti durų, o antra - jos nebuvo namie.

Kad ir kokia būtų tiesa Eredas nusprendė nestovėti prie balto, plytinio namo kaip koks idiotas. Verčiau pasivaikščios ir dar parepetuos kalbą. Pagalvos kaip pakeisti jos silpnąsias vietas. Tik palikus užnugaryje raudončerpį vienaukštį statinį, jokios protingos mintys nelindo į galvą. Galiausiai panoręs kiek prasiblaškyti vaikinas įžengė į juvelyrinių dirbinių parduotuvę. Jis neketino nieko pirkti, tiesiog norėjo paganyti akis dailius blizgučius. Bet kai pamatė tą auksinę grandinėlę su safyriniu pusmėnuliu, pajuto nuo jos sklindančią magiją, panoro ją įsigyti. Tikėjosi, kad toji dovana padės ištirpdyti ledus. Galbūt net nereikės visos tos siaubingai ilgos kalbos?

"Būtų gerai."- pagalvojo mintyse besijuokdamas Eredas. "Jaučiu, kad vos pamatęs Leilą, akimirksniu pamiršiu visą su repetuotą kalbą stypsosiu kaip koks kvailys negalėdamas net suregzti padoraus sakinio."

Komiškai atrodanti scena juokino, bet ir tuo pačiu vertė sunerimti, nes visiškai nesinorėjo, kad ji taptų realybe. O kad taip nenutiktų reikia kokį tūkstantąjį kartą pasikartoti tą nelemtą kalbą ir melstis, kad viskas pavyktų puikiai. Tik, kad niekaip nesisekė susikaupti. Kuo labiau stengėsi, tuo labiau atrodė, kad kažkas nutiks blogo. Ir su lig kiekviena prabėgusia akimirka tas jausmas stiprėjo.

Staiga netoliese sutraškėjo šakelė.

Eredas norėjo atsigręžti, žvilgtelėti akies krašteliu ir įsitikinti, kad užnugaryje netyko jokie pavojai. Ir būtų tai padaręs, bet nespėjo. Atėjūnas trenkėsi į jį. Nespėjus vaikinui net sureaguoti nepažįstamasis jį pastūmė. Smūgis buvo toks stiprus, kad Eredas nulėkė kokį metrą ir trenkėsi į pastato sieną. Kūną perskrodė stipri skausmo banga. Atrodė, kad kažkas lūžo. Nors gal tai buvo ne tiesa. Bet kokiu atveju teks laukti, kol sužeidimas sugis. O tai buvo negerai, nes dabar laikas buvo jo priešas. Kuo ilgiau gulės nejudėdamas, tuo bus blogiau. Nepažįstamasis gali pasinaudoti puikia proga ir dar sykį jį pulti.

Nors užpuolikas buvo alkanas, nenorėjo dar sykį pulti savo aukos. Raudonakis neturėjo tam laiko, o net jeigu ir būtų turėjęs, būtų per rizikinga judrioje gatvėje gurkšnoti žmogaus kraują. Nors labai norėjo, kad mirtingojo žūtis nenueitų veltui, privalėjo valdytis. O tai buvo lengviau sau įsakyti nei padaryti, nes kiekviena jo kūno ląstelė priešinosi, vertė pažadinti kraugeriškąją pusę.