Chronomistė iš Nibiru

XXXVIII skyrius

Bet lemtingas pokalbis neįvyko, nes Leila taip ir negrįžo namo. Širdį vis labiau kaustant panikai Eredas dirstelėjo atgalios ir pamatė kažkokį žmogų. Tik jis buvo per toli, kad geriau galėtų įsižiūrėti. Vieną akimirką gatvės žibintas apšvietė praeivį ir raganiui pasirodė, kad jis pastebėjo kaip išsisklaidžius tamsai žmogaus plaukai įgavo aukso atspalvį. Tai galėjo būti viso labo tik jo fantazijos vaisius, bet tą akimirką buvo nesvarbu. Jis troško pasivyti keliautoją ir įsitikinti, kad akys jo neapgavo. Ir savo troškimą įgyvendino. Tyliai lyg vagis sėlino prie nieko neįtariančio ir neskubančio žmogaus. Juos skyrusiam atstumui sumažėjus maždaug per pusę, praeivis dirstelėjo per petį lyg norėdamas įsitikinti, kad jo niekas nesekė. Vieną akimirką žmogus pamatė savo persekiotoją ir paslapties šydas nukrito. Užteko vieno vienintelio žvilgsnio, kad Eredas suprastų, kad ten buvo ne šiaip eilinis praeivis, o mergina, kurios jis taip ilgai laukė.

- Leila...- Eredas ištarė jos vardą.

Tik mergina jo balso neišgirdo, nes jis skambėjo per tyliai. Negana to, dar ji netrukus nusisuko ir patraukė prie netoliese buvusio namo. O tai galėjo reikšti tik vieną, kad ji Eredo nematė.

- Na ir kvailys,- tyliai sumurmėjo po nosimi raganius. - Visai pamiršau, kad žmonės nemato taip gerai kaip nemarieji.

Kol jis išsakė savo mintis balsu, mergina nesnaudė, paskambino į duris ir netrukus joms atsivėrus įėjo į pastato vidų.

Eredas tai pat norėjo atsidurti name, bet pabūgo skambinti į duris. Juk jas galėjo atidaryti ir Leilos vaikinas. O tada tektų aiškintis, kodėl sekė it koks maniakas merginą. Tuomet vietoj atleidimo jis pelnytų tik dar didesnę panieką. Vien mintis apie tai buvo tokia nepakeliama, jog širdį sukaustė baimė. Staiga genialius sumanymas ėmė atrodyti, kaip kvailystė ir jis panoro lyg koks bailys papustyti padus. Bet nespėjo, nes netrukus prasidėjo gaudynės.

Iš kažkur atbėgusi išsigandusi tamsiaplaukė mergina puolė kaip išprotėjusi maigyti skambutį, bet niekas neatidarė durų. Galiausiai pripažinusi savo pralaimėjimą bėglė ėmė karštligiškai dairytis aplink. Jos akys užkliuvo už netoliese stovinčio Eredo. Nors jis tikrai nebuvo ją norėjęs sugauti medžiotojas, bet nepažįstamosios veidas persikreipė iš siaubo. Visa tirtėdama iš baimės mergina pasuko kairėn. Kur tiksliai ši nubėgo raganius nematė, nes jam tai nebuvo svarbu. Kodėl jam turėtų rūpėti kažkokia eilinė mirtingoji? Jis ne koks didvyris, kad gelbėtų visus į nelaimę patekusius žmones!

Pasauliui paskendus tyloje, Eredas išniro iš savo slėptuvės buvusios už gretimo pastato kampo ir vos kaktomuša nesusidūrė su skubančiu senuku.

- Atsiprašau,- pasakė tamsiaplaukis. - Nepamačiau jūsų.

Bet senolis net nedirstelėjo į jį. O tai buvo išties keista, nes įprastai senyvi žmonės buvo linkę pamokslauti apie gyvenimą ir nuolatos skubantį jaunimą. Bet tas vyras netarė nei žodžio ir judėjo kažkaip keistai lyg jo nebūtų slėgusi amžiaus našta. Galbūt Eredas tai būtų palaikęs keistu fenomenu, jeigu nepažįstamasis staiga nebūtų iš kišenės išsitraukęs sąvaržėlės, jos ištiesinęs ir sukišęs į spyną.

- Ei! Ką čia išdarinėji?- staiga pamišęs mandagumą sušuko Eredas.

Bet žmogus nieko neatsakė, tik toliau krapštėsi su spyna.

Nesulaukęs atsakymo raganius pribėgo prie nepažįstamojo, ketino kibti jam į atlapus, bet nespėjo, nes atsirakinęs duris vyras įlėkė lyg viesulas vidun. Ir vaikinui neliko nieko kito tik sekti šiam iš paskos.

***

Nuo tos dienos, kai ištrūko iš Morzano nagų, Leila daugiau nesijautė tokia bejėgė kaip dabar. Net tada, kai klasę kaustė šaltis, jai kažkaip pavyko išlaikyti lašelį sveiko proto ir iššaukti savo galia. Bet dabar ji bijojo. Dėl savęs ir kitų dviejų merginų. Juk iššaukus magiškąjį taifūną galėjo netyčia jas abi sužeisti arba apgadinti draugės namą. Kur tada Kornelija ir Džeimsas gyvens? Tą kartą mokykloje viskas buvo paprasčiau, nes ten buvo krūva žmonių, kurie jai visiškai nerūpėjo. O dabar yra priešingai. Viskas atrodo be galo svarbu ir Leila visiškai nenorėjo, kad laiko galia pakenktų draugei ir merginai, su kurią šiandien tapo artimesnėmis nei ankščiau. Nors Alisa ir buvo padariusi klaidų, bet jeigu jos visos ištrūks iš pragaro, tai greičiausiai taps draugėmis. Juk ne veltui sakoma, kad netektys ar drauge patirti išgyvenimai suartina net pikčiausius priešus.