Chronomistė iš Nibiru

LII skyrius

Liko tik kelios akimirkos ir klampynė ją pasiglemš, o tada viskas bus baigta. Pats laikas atsisveikinti su pasauliu ir prisiminti visas išgyventas jame akimirkas, skaudžias klaidas, neišsipildžiusias viltis ir svajones. Tik ištarti sudie buvo per sunku, nes širdis sruvo krauju ir ašaros be perstojo riedėjo skruostais. Buvo taip pikta ir tuo pačiu liūdna, kad tik pradėjus kilti it feniksui iš pelenų, mokytis gyventi iš naujo, lemtis nutarė užpūsti jos gyvenimo žvakę.

Su lig kiekviena ašara, skausmo akimirka pelkė vis savo auką traukė vis giliau ir giliau. Galiausiai liko kyšoti tik jos veidas ir dalis plaukų. Šaltis lyg rūbas aptraukė įklimpusias kūno vietas, o širdies plakimas darėsi vis lėtesnis. Pragaištingoji vieta pamažu iš Leilos čiulpė gyvastį ir mergina tegalėjo tik raudoti ir stebėti, kaip likęs gyventi laikas tirpo lyg smėlio smiltys vėjyje.

Užgesus paskutinei vilties kibirkštėlei, ištirpus paskutinėms akimirkoms, klampynė panoro savo auką uždusinti. Ji vėl pradėjo ją gramzdinti gilyn. Pamažu iš plaučių traukė deguonį ir grasino merginos nosį ir burną pripildyti savyje sukauptu purvu. Galiausiai nebeliko kuo kvėpuoti ir Leila visiškai paniro į bekraštę tamsą ir šaltį. Kiekviena prabėgusi akimirka virto amžinybe, o skausmas varstantis degančius plaučius vis stiprėjo ir buvo tik laiko klausimas, kada panorusi numalšinti tą skausmą mergina išsižios ir vietoj taip trokštamo deguonies įsileis į save pelkės purvą.

Kai jau atrodė, kad ilgiau nebeištvers ir netrukus pasiduos, įvyko stebuklas. Kažkas ištraukė Leilą iš pelkės ir nunešė tolyn link miglos jūros.

- Tau dar ne laikas išeiti,- godžiai traukdama į plaučius orą ji išgirdo sakančią kažkokią moterį. - Privalai gyventi, nes tavo gyvenimo kelias dar nesibaigė.

Nepažįstamoji paguldė merginą ant pūkinių it debesys samanų paklodės.

- Kas tu?- paklausė Leila. - Kodėl aš negaliu tavęs matyti?

Nors kas kartą ištarus bent žodį velniškai skaudėjo, bet mergina ignoravo skausmą. Pirmą kartą gyvenime jis net gi patiko. Skausmas priminė, kad jai dar kartą pavyko ištrūkti iš mirties nagų.

- Nes aš nenoriu, kad mane matytum,- ūmai pareiškė nematomoji. - O mane gali vadinti kaip nori Nikera, Šanchalija, Sidabrine rože, Ajot... Kiekviename pasaulyje mane vadina vis kitu vardu, bet visi jie reiškia tą patį lemtį. Vieni mane garbina it deivę, o kiti laiko piktadare ir nekenčia.

- O kokia tu esi iš tiesų?

- Net pati nežinau ar manyje daugiau gėrio ar blogio. Galiu būti ir gelbėtoja ir budelė.

"Visai kaip Drakatas."- pamanė Leila.

Leila norėjo dar užduotį kokį tūkstantį klausimų pašnekovei, bet pirmiausia reikėjo padėkoti, o tai staiga įsižeidusi Ajot sugalvos ją nubausti. Mergina ketino ištarti banalius padėkos žodžius, bet nespėjo, nes nebejuto moters buvimo šalia. Ji jau buvo kažkur kitur ir ketino kažką kitą gelbėti ar nubausti.

Staiga pasaulyje įvyko pokytis. Amžina migla gaubusi Archeote išsisklaidė ir Leila pamatė pilną kraštovaizdį. Tolumoje stuksinčia tamsią pelkę, kiek arčiau medinę, sukiužusią trobelę, o visai šalia bekraštę sidabrinę jūrą, kuri nepasiekusi klampynės suko kairėn ir krito kriokliu žemyn. Kurį laiką sekusi akimis vandens kelionę ir trindama rankas, kad šios bent kiek sušiltų mergina dirstelėjo aukštyn ir pamatė baltomis, rožinėmis, melsvomis, auksinėmis, žaliomis žvaigždėmis nubarstytą dangų. O tarp jų spindėjo it deimantas apvalus lyg blynas sidabrinė Zetluna, palydovas, mėnulis besisukantis aplink Nibiru planetą.

Padangė buvo tokia graži ir kerinti, jog Leila net užmiršo, kad buvo permirkusi iki siūlo galo, dvokė it kiaulė išvoliojusi purve ir tirtėjo iš šalčio. Ji stovėjo ir kalendama dantimis žiūrėjo į dangų, bandė išsaugoti jo atvaizdą atmintyje ir bandė įsivaizduoti, koks būtų jausmas juo skristi. Vieną akimirką ji jau beveik pajuto, kaip svajonių sparnais atsiplėšė nuo žemės, o jau kitą išgirdo krykštaujančius vaikus. Sugrįžusi į realybę ji pažvelgė žemyn ir pamatė prie jūros skubančią trijulę. Staiga apimta smalsumo mergina nusprendė juos pasekti.