Chronomistė iš Nibiru

LXIV skyrius

Hajatas  stovėjo ant kalno ir mintyse atkūrė tą pačią sceną. Kuo ilgiau apie ją galvojo, tuo labiau jam atrodė, kad suklydo. Nuojauta kuždėjo, kad toji neseniai matyta mergina buvo ne Andželina. Nors ši atrodė kaip ji, bet buvo šiek tiek jaunesnė ir nežvelgė į jį su panieka. Jos safyro mėlynumo akyse jis iš pradžių įžvelgė nuostabą, o vėliau ir baimę.

Nors Hajatas ir įtarė, kad jį su ta mergina galėjo sieti kraujo ryšis, bet nesijuto kaltas, kad saviškiams leido ją nustumti nuo kalno ir taip suteikti galimybę jai ir jos gauruotajai bičiuliai apsilankyti Pražūties name. Kad jaustų bent trupinėlį kaltės turėtų į širdį vėl įsileisti žmogiškus jausmus. O jeigu pradėtų jausti kažką daugiau nei nuolatinį įniršį, prisimintų, ką padarė. O prisiminti to, kaip pats savo rankomis šaltakraujiškai nužudė savo vienintelį sūnų... Kaip jo mirtis užtikrino, kad karūna neturės kito šeimininko... Apie šitai Hajatas nenorėjo net klaikiausiame košmare galvoti.

"Visa laimė, kad toji mergina tai pat žūtų"- mąstė jis žvelgdamas į dangų viena mėlyna, kita violetine it rugiagėlės akimis. "Niekam neatiduosiu savo brangiausiosios karūnos ir neleisiu Andželinos kraujo turintiems asmenims savo purvinomis kojomis trypti Sorcerijaus žemės. Tiek metų saugojau karalystę ne tam, kad kažkokie veltėdžiai ateitų ir bandytų ten įvesti savo tvarką."

Hajatas pamankštino nutirpusias nuo per ilgo stovėjimo vienoje vietoje kojas ir apsidairė aplink. Jį kelionės metu lydėję angelai jau seniai išskirstė ir grįžo namo. Jie būtų tikrai pasilikę ir palaikę kompaniją ant kalno, bet valdovas norėjo likti vienas. O jie negalėjo nepaklusti savo pono įsakymui.

Nors buvo tamsu, bet Hajatas tikėjo, kad joks demonas nebandys jo užpulti. Vargu ar atsiras, koks kvailys, nepabūgsiantis stoti į kovą su vienu iš galingiausiu šviesos padarų. Bent jau taip bandė įtikinti save vyras, panoręs pramankštinti sparnus ir pasigėrėti žvaigždėmis nusagstytu dangumi iš paukščio skrydžio.

Vos spėjus plika akimi nematomus sparnus tapti matomais ir priversti juos iš vaiduokliškų paversti tikrais, vyras pajuto, kad jį kažkas stebėjo.

- Ar dar ilgai slėpėsi šešėliuose?- paklausė Hajatas. - O gal manęs bijai? Jei taip, tai keliauk ten, iš kur atėjai.

- Nenoriu,- atsakė atėjūnas.

Jis spragtelėjo pirštais ir kerai darę ji nematomu išsisklaidė.

Hajatui prireikė vos kelių akimirkų, kad atpažintų tą priešais jį atsiradusį vyrą. Jis buvo ne kas kitas, o pats Nemezidas Pulsaras . Asmuo, kadaise buvęs dešine Apokalipsės ranka, bet vėliau dėl kažko supykęs ir išdavęs seserį. Prieš pat savo mirtį Lara pasinaudojo kerais ir sukūrė Dastarę. Nedidelį kalėjimą, kuriame iki pasaulio pabaigos turėjo kalėti negalėdamas net pajudėti jos brolis. Jeigu Nemezidui pavyko ištrūkti iš savo kameros, tai reiškia, kad ji artėja. O kai ji ateis į Nibiru senas, visų pamirštas blogis nebus ir Apokalipsė prisikels naujam gyvenimui turėdama, tik vieną tikslą sunaikinti pasaulį.

- Ko tu iš manęs nori?- sužaibavo akimis Hajatas.

- Pasijuokti.

Angelas sugniaužė kumščius ir ėmė svarstyti, kokius kerus panaudoti, kad nutrintų tą šypseną nuo raudonplaukio veido.

- Ramiau, seni,- nusijuokė Nemezidas. - Nenoriu, kad pakratytum kojas taip ir nesužinojęs, kad tavo anūkė liko gyva.

Jo ištarti žodžiai, tik patvirtino, kad Hajatą ir tą auksaplaukę merginą siejo kraujo ryšis. Tik angelas net nedrįso pagalvoti, kad jis bus toks artimas.

- Iš kur tu tai sužinojai, šunie?

Išgirdęs jam prilipintą pravardę Nemezidas išsiviepė it koks idiotas.