Chronomistė iš Nibiru

LXXX skyrius

Trečiasis kambarys buvo alyvuogių atspalvio. Ir išsiskyrė iš ankstesniųjų tuo, kad jame buvo žalumos. Vešėjo aukšta žolė ir lyg kokie nebylus sargybiniai stūksojo keli lapuočiai medžiai.

Kiek paėję bendražygiai pamatė miniatiūrinį ežerėlį. Jie trumpam stabtelėjo ir dirstelėjo į skaidrų it krištolas vandens paviršių. Bet nebuvo matyti jokios gyvybės formos. O ir pats ežerėlis buvo labiau panašus į optinę apgaulę nei tikrovę. Bet niekas nebandė tikrinti, ar jis buvo tikras. Visi tiesiog ėjo į priekį pasitikti savo likimo.

Staiga tolumoje blykstelėjo šviesa. Visai kaip tada antrajame išbandyme. Bendražygiai manė, kad vėl teks grumtis su antrininkais, bet netrukus išgirdę garsą panašų į sparnų plasnojimo garsą. Pažvelgė aukštyn jie išvydo skrendantį rubino raudonio drakoną. Padaras buvo maždaug kelių metrų aukščio ir atrodė grėsmingai. Sparnuotasis tikrai nebuvo mergina, pakeitusi pavidalą kaip toje Alisos neseniai skaitytoje knygoje "Kelias, vedantis į nežinomybę". Bent jau rudaplaukei nuojauta kuždėjo, kad jų naujasis priešas buvo pats tikrų tikriausias drakonas.

- Jis neatrodo draugiškai nusiteikęs,- pasakė Kornelija pamačiusi, kaip siaubūnas ėmė leistis žemyn.

Lyg norėdamas patvirtinti jos žodžius slibinas išsižiojo ir tiesiai į juos paleido ugnies kamuolį. Jis atlėkė taip greitai, jog bendražygiai vos spėjo atšokti.

Drakonas vėl ėmė kaupti ugnies kamuolį.

Kornelija ir Isajus norėjo pakeisti pavidalą, bet nebuvo tam laiko.

Alisa ranka parodė į slibino maskatuojančią it koks botagas uodegą. Deimantas akimirksniu supratęs, ko ji norėjo linktelėjo galvą ir gestais parodė broliui, ką jie ketino daryti.

Pasibaigus bežodei diskusijai, padaras vėl paleido ugnies kamuolį. Bendražygiams vėl teko atsitraukti.

Tik praėjus pavojui Leila pamatė, kaip Alisa ir Deimantas užėję už nugaros kando padarui į uodegą. Drakonas garsiai suklykęs atsigręžė į užpuolikus. Suraukė žvynuotą snukį ir paleido ugnį.

Užpuolikai vos spėjo atšokti. Liepsnų liežuviai susmigo į kraujuojančią drakono uodegą. Iš skausmo ir įniršio suklykęs padaras atsisuko į priešus. Pervėręs juos neapykantos kupinu žvilgsniu vėl paleido ugnį. Tik šį kartą jis šovė kamuolį visiškai nesitaikydamas.

Ugnies liežuviai turėjo paliesti Leilą ir paversti ją gyvu fakelu, bet paskutinę akimirką ją užstojo Drakatas. Ir visas smūgis kliuvo jam.

Ir tada prasidėjo tikras pragaras. Įniršę bendražygiai vienu metu puolė merdėjantį slibiną.

O Leilai buvo nesvarbu gyvens tas padaras ar mirs. Jai tik rūpėjo sustabdyti ugnį, kol dar ne vėlu ir išgelbėti Drakatą.

- Laiko sustabdymas,- tyliai sušnabždėjo mergina.

Ir laikas sustojo.

Širdį draskė užnuodytos skausmo strėlės, ašaros viena po kitos byrėjo iš akių. Dar niekada Leila nesijautė tokia silpna ir bejėgė. Net tada, kai kovojo su vidiniais demonais turėjo truputį vilties, o dabar... Apimta desperatiškumo norėjo tik dviejų dalykų. Pasiduoti skausmui ir mirti. Šį kartą iš tiesų troško žūti, nes gyvenimas be to, kurį mylėjo atrodė visiškai beprasmis. Net jeigu žinotų, kad daugiau jie niekada negalės būti artimi ir gyvens skirtingus gyvenimus, galėtų ištverti. Nors būtų velniškai sunku, bet guostų mintis, kad Drakatas gyvas. O kaip ji galės kvėpuoti ir gyventi žinodama, kad jo nebėra? Kaip galės tai ištverti, jeigu net mintis apie tai kelią tokį skausmą, jog atrodė tuojau žemė išlįs iš po kojų.

Leila žinojo, kad ilgai neišlaikys sustabdyto laiko, todėl turėjo nepasiduoti nevilčiai ir kažką daryti, nes kitaip ir jos lauks tik mirtis.

- Chromo taifūnas...- net pati ji nesuprato, kodėl taip pasakė, bet priežasties neketino aiškintis, nes tai atrodė nesvarbu.