Gyvenu mažam kaimelyje. Daug draugų neturiu, nors visų kaimelyje esančių žmonių vardus žinau. Taip, jis toks mažas, kad visų vardus žinau.
Kaip ir eilinė paauglė einu į mokyklą, kurioje net 200 vaikų nėra. Nors tai yra mažas kaimelis ir maža mokykla, atsiranda tokių kurie nori pasirodyti kieti, jų kieta 'šaika'. Galima sakyti esu jų dėmesio centras. Nežinau kodėl, bet tai turbūt dėl mano negalios. Nepasakyčiau, kad ji yra labai bloga, bet jiem atrodo, kad mano širdies negalia yra labai geras dalykas pasišaipimui. Negaliu bėgioti, labai greitai pavarkstu, kartais reikia net vaistų, kad galėčiau lengviau nusiraminti.
Anksčiau šaipėsi, nes buvau stora, labai skaudino, todėl dažnai nevalgydavau, tai tik viską pablogino. Numečiau daug svorio, bet per tą laiką tapau labai silpna, manau jei mane kas nors užpultų, nesugebėčiau apsiginti.
"Kelkis Luka, laikas į mokyklą." Mama švelniai mane papurtė. Šiek tiek pamurmėjau ir ataikeliau. "Vėl atgal į pragarą.." tyliai sau sušnibždėjau.
BẠN ĐANG ĐỌC
Heartbeat (LTU) n.h
Lãng mạnKaip ir visi, nekenčiu mokyklos, bet ne dėl to, kad reikia nuobodžiai mokytis, todėl, kad kiekvieną kartą kai ateinu į ją, tampu dėmesio centras, blogąją prasme. Vis laukiau kol kas nors gero atsitiks, ir tai atsitiko, aš jį sutikau. ...
