Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

2 dalis

Klastunyno septintakursių vaikinų miegamasis atrodė kaip po karo. Daiktai išmėtyti, į sieną ištiškęs ir ją nudažęs rašalo buteliukas, išdužęs veidrodis, kurio rėmai pakrypę i šoną vos laikėsi ant sienos, žali lovų užtiesalai sudraskyti, pagalvių pūkai išbarstyti, vienos iš spintelių durys išlažtos, kitai spintelei trūko kojos, o viduryje viso šio jovalo klūpėjo ir pasikūkčiodamas verkė, prieš tai užkeikęs duris, kad niekas nieko negirdėtų ir negalėtų įeiti, Drakas Smirdžius. Neperseniausiai, maždaug prieš tiek laiko, kiek užtruko tokią betvarkę suversti, iš miegamojo išėjo Albas Dumbldoras, pranešęs skaudžią žinią, jog Drako tėvas rastas nusižudęs „Kiaurame katile". Kodėl? Kodėl jis taip padarė? Deja, berniukas negalėjo šito suprasti.

Prasriūbavęs, nušliaužė kelis metrus į dešinę, sugriebė neklusniais pirštais vieną iš veidrodžio šukių ir atraitojęs kairiąją rankovę, perbraukė vieną rėžį.

- Už tai, kad Tamsos Valdovas mus niekino,- sušnabždėjo.

Kraujui plūstelėjus atitraukė šukę ir pridėjęs kitoje vietoje vėl perbraukė.

- Už tai, kad buvau priverstas tapti mirties valgytoju.

Dar vienas rėžis skersai venos.

- Už tai, kad buvau priverstas žudyti. Už tai, kad man buvo pavesta atpirkt tėvo kaltes ir aš susimoviau. Už tai, kad ištisus mėnesius teko gyventi baimėje. Už tai, kad netekau draugo. Už tai, kad niekada neturėjau normalios vaikystės, be šnekų apie Voldemortą. Už tai, kad tėvas pasitraukė. Už tai... už tai, kad per ilgai buvau stiprus,- su paskutiniu rėžiu Drakas taip smeigė sau į ranką, jog net pats nusigando. Skausmas nutvilkė kur kas didesnis nei jis tikėjosi, o kraujas iš naujos žaizdos nebesiskverbė lėtai, o tiesiog upeliu varvėjo per dilbį, per pirštus, kapsėjo ant grindų, susigerdamas į išmėtytas plunksnas, žalią kilimą, į plyšelį tarp grindų lentų, tikšdamas ant veidrodžio šukių. Šviesiaplaukis jautė, kad ranka aptirpus, o jis juk nė velnio nemoka gydomųjų kerų. Sveikąja ranka sugriebė nuo grindų besimėtančią lazdelę, mostelėjo ja į duris, kad nuimtų užkeikimus ir atgulė ant vieno iš gobelenų, leisdamas sau po truputėlį nugrimzti į staiga atsiradusį mieguistumą.

***

Kai Drakas Smirdžius pramerkė akis, į jį plieskė ryški šviesa, o jo ranką tvarstė madam Pomfri. Vaikinas gulėjo ligoninėje ant baltų patalų. Vos jam nubudus, virš jo palinko dar viena fizionomija, kuri priklausė jo koledžo vadovui – Severui Sneipui.

- Ką... tu sau... galvojai?- šaltu, kaip visada griežtu balsu, darydamas pauzes tarp žodžių ištarė tamsiaplaukis.

Drakas tylėjo.

- Severai, būk jam kiek švelnesnis, berniukas ir taip daug prisikentėjo,- sudrausmino slaugė, baigusi bintuoti ranką.

- Neaiškink man, kas yra kančia, Madam,- suniurzgė kumpanosis siluetas virš lovos,- aš puikiai žinau, ką dabar išgyvena šitas vaikis ir noriu išsiaiškinti, kokio velnio jis panoro patraukti tėvo pėdom.

- O dėl Dievo meilės, Severai, pa-ty-lėk,- išskiemenavo.

Seselė pražiodė šviesiaplaukio burną ir sugirdė kažkokio aitraus eliksyro.

- O dabar, kadangi ponaitis tikrai gyvens, būkit malonus, profesoriau Sneipai, ir palikite palatą. Leiskite berniukui išsimiegoti, jam reikia poilsio.

Nepatenkintas ilgaplaukis burtininkas dėbtelėjo juodomis akimis į Pomfri, tačiau apsisuko ir suplėvėsavęs tamsaus apsiausto skvernais išžinsniavo iš ligoninės.

***

Kitą rytą mokykla virto tikru širšių lizdu. Aplinkui visi tik ir tekalbėjo apie tai, kad Liucijus Smirdžius pasitraukė anapilin ir kad jo sūnus vos nepadarė to paties. Kiek tame tiesos, deja be paties Drako, nežinojo niekas, tačiau kol jis guli ligoninėje, mokykloje jau spėjo pasklisti įvairios kalbos, peraugančios čiut ne į legendas, apie vakar dienos įvykius.

- Galėjo ir tas nususęs šeškas nusidaigoti,- suniurnėjo Ronis, pjaudamas kepsnį Didžiojoje salėje per pietus.

- Roni, kaip tu šneki?- pasibaisėjo Hermiona.

- Ką? Gi seniai visi žino, koks jis mulkis, nebūtų gaila, jei imtų ir padvėstų.

- Roni, raminkis,- įsiterpė Haris,- gal jis ir subingalvis, bet mirties nenusipelno.

- Oi, gink tu jį, gink. Gana per jį čiut galo negavom pavasarį kambaryje iki pareikalavimo, daugiau to šmikio aš akyse regėti nenoriu,- per nelyg stipriai smeigė šakute į kepsnį ir tas iššoko iš lėkštės.- Kad tave kur goblino myžalai!- nusikeikė.

- Ronaldai Vizli, nežinau iš kur pas tave tiek neapykantos, bet aš tavęs nebeatpažįstu. Baik taip šnekėti apie Smirdžių, tiesiog pamiršk jį, nes prie tavęs jis seniai nebelenda. O tarp kitko, jei nori žinoti, Drakas visai nieko,- prabilo Hermiona dar kartą rūpestingai peržiūrėdama savo magijos istorijos rašinį.

Ronis paspringo moliūgų sultimis.

- N... n...nieko?- pagaliau išspaudė,- Drakas visai nieko?! Tu gal galvą pašalai, mergiote! Tas parazitas juk tave užgauliojo kaip tik įmanydamas!

- Būtasis laikas, Ronaldai. Nepamiršk, jog pirmame kurse ir pats buvai ne šventasis, bet šito aš tau neprikaišau,- sužaibavo akimis rudaplaukė,- o dabar, jei leisi, išeinu. Susitiksim per pamoką.

- Per to seno šlykštaus šikšnosparnio Sneipo pamoką...- suniurzgė jai pavymiui.

Staiga Ronis sulaukė smūgio į galvą su laikraščiu. Jam nespėjus apsigręžti pasigirdo piktas Sneipo balsas:

- Areštas Vizli, už profesoriaus ir jo koledžo mokinio apiburnojimą be pagrindo.

- O jūsų niekas nemokė, kad negražu klausytis svetimų pokalbių?!- užriko raudonplaukis ant visos Didžiosios salės.

Visi mokiniai ir mokytojai sužiuro į juodu. Ir taip blyškus Severo veidas dar labiau išbalo iš pasiutimo, o tamsios akys regis dar labiau apniuko.

- Dešimt taškų iš Grifų gūžtos, už negebėjimą nulaikyti liežuvio už dantų. O gal tu manai, Vizli, kad esi viršesnis už mane ir gali sau leisti taip kalbėti?

Ronis pervertė akis ir po nosimi sumurmėjo kažką panašaus į „šiknius" nusisukdamas, už ką užsitarnavo dar vieną smūgi per ausį „Magijos žinių" numeriu.

- Dar penki taškai iš Grifų gūžtos už nemokėjimą priimti pelnytos bausmės. Ir nesivaipyk, Poteri,- pridėjo, kai Haris prunkštelėjo į delną, po antro pliaukštelėjimo.

- Vizli, užsičiaupk, pasižiūrėk į mūsų smėlio laikrodį! Per tave mes nukritom į antrą vietą!- suriko kažkoks penktakursis nuo stalo. Visi sužiuro į laikrodžius. Ir iš tiesų, Varno nagas pirmavo lygiai septyniais taškais.

- Šįvakar aštuntą, Vizli. Nevėluok,- sušnypštė Sneipas ir nužingsniavo link mokytojų stalo.