Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

56 dalis

Dumbldoro kabinetas nebuvo pasikeitęs nuo paskutiniosios viešnagės jame. Ant sienų kabančiuose portretuose snaudė buvę Hogvartso direktoriai, šalia apskritojo stalo tupėjo feniksas Foksas, o spintos mirgėjo pergrūstos knygų, įvairiausių indelių su įvairiaspalviais skysčiais, vienoje jų rymojo minčių koštuvas ir keletas kolbų su prisiminimais.

- Man regis kažkur čia...- priėjo prie sienos juodaplaukis.

Eidamas jis ranka braukė per paveikslų rėmus bei spintas. Netrukus sustojo vienoje vietoje ir ėmė ieškoti.

- Aš jį jaučiu kažkur čia esant... – niurnėjo sau po nosimi.

Visi trys ėmė ieškoti ko nors panašaus į horokrusą. Nieko neaptikę nei lentynose, nei tarp knygų, pabandė atkelti arčiausiai esantį portretą, tačiau jis buvo priklijuotas kerais.

- Aberto, - pabandė laimę Drakas, tačiau jam nieko nepavyko.

- Cistem Aperio, - paantrino Haris.

- Dissendium,- panaudojo kitus kerus šviesiaplaukis, tačiau paveikslas nė krust.

- Gerai, atsitraukit, - paprašė Severas, pats nueidamas prie priešingos sienos ir staigiai atsigręždamas, - Bombardo.

Siena kartu su paveikslu pažiro į šipulius. Rėmuose gyvenęs direktorius vos spėjo perbėgti pas savo kaimyną ir dabar pasipiktinęs plyšavo iš visų plaučių.

- Užtilk! – riktelėjo jam Severas.

Visi kibo į darbą knistis tarp plytgalių nuolaužų. Ilgai to daryti neteko – prieš šviesą sublizgo seno kišeninio laikrodžio dulkina grandinėlė. Ją pastvėręs Drakas ištraukė laikrodį iš krūvos.

- Išties šitas... – paėmė jį į rankas Sneipas.

Apsidairęs pastebėjo Grifo kardą esantį po stiklu. Priėjęs prie pakylos nukėlė jos dangtį ir ištraukė šaltą kalaviją. Sužibo raudoni rubinai profesoriaus rankoje.

- Na, kuris nori jį persmeigti? – pakėlė akis į vaikus.

Abu vaikinai susižvalgė.

- Ne, ačiū, - iškėlė rankas it pasiduodamas Poteris.

- Drakai, o tu? – pažvelgė į jį juodaakis.

Blondinas nejaukiai apsižvalgęs žengė į priekį.

- Ką turėčiau daryti?

- Imk, - padavė sūnui kardą Sneipas, - ir sunaikink horokrusą.

Burtininkas su juodu apsiaustu padėjo laikrodį ant žemės bei atsitraukė kelis žingsnius. Smirdžius pavartęs rankoje ginklą juo užsimojo ir nusitaikęs kirto per auksinius apskrito prietaiso apvadus. Jis suskilo. Tą pačią akimirką kambario sienos sudrebėjo, nubiro tinkas nuo lubų, o visų kabinete degusių žvakių liepsna šoktelėjo į viršų.

- Dėl viso pikto aš... – Severas išnyko neužbaigęs sakinio.

Broliai susižvalgė.

- Ar jis mus paliko?

- Aš vis dar čia, tik nematomas, - atsiliepė balsas.

- Kod...? – norėjo klausti pilkaakis, bet nespėjo, kai kambaryje pokštelėdamas atsirado žilabarzdis burtininkas, pykčiu žaižaruojančiomis akimis.

Dumbldoras pamatęs Poterį ir Smirdžių stovinčius kabinete užsimojo lazdele.

- Avada K...

- Apstinere Abutor! – kerais pakirto Severas direktorių.

Senis parkritęs piktai suurzgė ir nematydamas priešininko sudrebėjo iš nervų. Tvirčiau suėmė lazdelę ir bėgiojo akimis po kabinetą.

Haris pirmasis pasiryžo pulti. Pasinaudodamas dar antrame kurse išmoktais kerais nutarė paprasčiausiai nuginkluoti priešininką.

- Expelliarmus!

Dumbldorui tai nebuvo netikėta, tad lengvai atmušė berniuko puolimą. Tokia pačia lengva ranka atrėmė ir Drako pastangas jį nuginkluoti. Abu broliai iš vien pylė į direktorių tą patį užkeikimą, tad tam nebuvo kada pradėti atakos, teko tik gintis. Jis regis net pamiršo, jog kabinete yra dar vienas burtininkas.

Staiga Sneipas stovėdamas už ilgaplaukio nugaros nutraukė neregimumo burtą ir iškėlęs ranką šaltai ištarė:

- Avada Kedavra.

Žalias žaibas plykstelėjo nušviesdamas visą patalpą ir nustelbdamas visus kitus kerus. Jis smogė iš dorovės kelio išklydusiam direktoriui tiesiai tarp menčių ir paliko bežadį kūną nuvirsti ant akmeninių grindų. Visur stojo tyla. Drakas negalėjo patikėti tuo, ką regi, todėl vis dar stovėjo kaip įkaltas vienoje vietoje ir laikė iškėlęs lazdelę, tačiau akimis žiūrėjo į rimtą tėvo veidą, kuris atrodė be lašelio kraujo.

- Nagi, nešdinamės iš čia, turime užbaigti kovą, - pirmasis atsitokėjo Haris.

Sneipas porą kartų mirktelėjęs kiek atkuto ir atitraukė žvilgsnį nuo Dumbldoro lavono ir žengė su sūnumi kartu pro duris. Šviesiaplaukis atatupstas išslinko iš paskos.

Mokyklos koridoriuose vyravo netvarka ir suirutė. Daugelis Hogvartso mokinių traukėsi iš kovos, nes išnyko juos varžęs užvaldymo užkeikimas. Kiti dabar talkino SEK, kuri kovojo prieš menką saujelę klastuolių, nesiryžtančių pasiduoti, tačiau pasikeitus jėgų persvarai jie visi greitai buvo nukauti. Visur stojo tyla.

***

Didžiojoje salėje stalai lūžo nuo maisto gausos. Niekam neberūpėjo kas iš kurio koledžo esą – sėdėjo susimaišę šalia savo draugų ir džiaugėsi likę gyvi. Tarp mokinių buvo įsimaišę ir kiti suaugę burtininkai, dirbantys Magijos Ministerijoje ar kur kitur, kurie buvo prisidėję prie kovos. Dauguma septyniolikos sulaukusių klastuolių buvo uždaryti į požemius, kur jie laukė kelionės į Azkabaną. Žuvusieji gulėjo atskirame kabinete, paruošti laidotuvėms. Magijos Ministras siuntė pelėdas į Magijos Žinių redakciją ir skubinosi išvykti į darbą, kad galėtų imtis veiklos atstatinėjant tvarką. Visi jautėsi it pabudę iš ilgo ir sunkaus košmaro, bet žinojo, jog jau rytoj išauš nauja diena be rūpesčių, kokios jau nebuvo ilgą laiką visoje Anglijoje.

- Bus keista nebegrįžti prie treniruočių kovai, - tarė Ronis, drėbdamasis sau į lėkštę bulvių košės.

- Kaip nors priprasim, - šyptelėjo Haris.

- Kokie jūsų planai? Ar sugrįšit mokytis į Hogvartsą? – pasiteiravo Hermiona, susikibusi rankomis po stalu su šalia sėdinčiu Draku.

- Ir vėl kartoti kursą? – susiraukė raudonplaukis.

- Turbūt būsim legendinė Hogvartso laida, - nusijuokė akiniuotis, - trečius metus būdami septintakursiais.

Prie stalo pasigirdo krizenimas. Jaunuoliams atrodė, jog ateitis bus šviesi. Burtininkų pasaulis išvaduotas nuo bet kokio blogio jėgų ir jos niekados neberas kelio atgal. Galbūt... galbūt jie buvo teisūs ir ryte petekėjusi skaisti saulė atneš tik šilumą ir gėrį. Bent artimiausiems keletui metų.