Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

23 dalis

Artimiausias porą dienų direktorius mokykloje nepasirodė, o kur jis bastėsi, deja, nežinojo nei vienas. Tačiau jo nebuvimas nepatogumų niekam nesukėlė, kaip tik priešingai, SEK nariai jautėsi kiek laisviau, bet visa kas gera ilgai netrunka. Išaušus Kalėdų rytui dar niekas nežinojo, ką jiems atneš šventinė diena, tačiau įvykiai susiklostė ne per geriausiai.

Pokšt!

Grifukų miegamajame nuaidėjo garsas vėlyvą rytą ir visi, kas dar miegojo, pašoko it nuplikyti. Tai elfas Dobis atkeliavo oru į kambarį.

- Labas rytas, ponaičiai,- prabilo savo plonu gergždiančiu balseliu,- Dobis atsiprašo, jeigu atėjo ne laiku, bet visi jau pakuoja dovanas, todėl metas ir man išdalyti savąsias.

Priėjo prie Hario, Ronio ir netgi Drako lovų ir įteikė po netvarkingai suvyniotą paketėlį perrištą gelsvu kaspinėliu. Jiems išpakuojant dovanas, elfas klaptelėjo savo didelėmis it teniso kamuoliukai akimis, atidžiai stebeilydamasis į vaikinų veido išraiškas. Visuose ryšulėliuose buvo tas pats – keletas sausainių ir akivaizdžiai paties Dobio megztas šalikas. Pastarasis kiekvienam atiteko skirtingas – Hario šalikas buvo raudonas su aukso šmaukštais, Ronio geltonas su pusmėnulių atvaizdais, o Drakui teko tamsiai mėlynas numargintas aibe mažų šluotų.

- Am... ačiū, Dobi, išties labai gražu,- padėkojo tamsiaplaukis.

- Žinai, aš tau čia irgi tuoj kai ką duosiu...- nutęsė Vizlis paimdamas vieną iš paketų lovos gale. Greitai jį atkrapštęs porą sykių sudavė lazdele ir įteikė elfui.

Mažylis net apsiašarojo iš džiaugsmo. Jis gavo ponios Vizli megztą samanų spalvos megztinį su D raide ant priekio (būtent tą Ronis ir pakeitė skubotais kerais).

- O, ponaiti, jūs... toks geras,- sukvarkė.

- Palauk, aš taip pat tau šį tą nupirkau,- tarė Haris siekdamas lagamino. Jis iš tiesų buvo nupirkęs porą šiltų, spalvotų ir be abejo skirtingų kojinių. Suradęs dovanėlę atidavė džiūgaujančiam elfui.

- Oi, oi... Haris Poteris per nelyg geras...

Drakas pasikasė pakaušį. Kažkaip būtų negražu dabar nieko neduoti tam mažiui, todėl pastvėrė savo kepurę.

- Štai, imk šitą, linksmų Kalėdų... Dobi,- nejaukiai pratarė. Juk niekada anksčiau gražiai nesutarė su šiuo namų elfu.

- Labai dėkoju, jūsų auksinė širdis, ponaiti, - nusilenkė taip žemai, kad vos nesiplojo smailia nosimi į grindis.

Užsirengęs visus gautus daiktus dar kartą padėkojo ir išnyko. Tuomet vaikinų trijulė ėmė apžiūrinėti kitas gautas dovanas. Hario lovos kojūgalyje riogsojo daugybė supakuotų ryšulėlių. Nuo Hermionos jis gavo atnaujintą kvidičo istorijos tomą, ponia Vizli jam atsiuntė megztinį su H raide, Ronis buvo draugui palikęs užkerėtą sniego rutulį su sumažintu pilies modeliu. Lauke netgi buvo galima matyti vaikštančią mažą Hagrido figūrėlę. Profesorė Makgonagal atsiuntė laikrodį, galintį rodyti ne tik valandas, bet ir dienas, metus ir netgi oro būklę už lango. Nuo Lubino atkeliavo dar viena knyga – Arnufo Žiemkerio „Diabolus non est tam ater ac pingitur", arba kitaip sakant – velnias nėra toks juodas, koks vaizduojamas. Dar iš vieno vokelio iškrito bilietas į kvidičo rungtynes Anglija – Prancūzija, vyksiančias per pavasario atostogas. Jį dovanojo Drakas. O paskutinis mažas vokelis buvo pasirašytas inicialais S. S., kas greičiausiai reiškė Severą Sneipą. Jo viduje buvo smagių švenčių palinkėjimas ir prašymas dirstelėti už lovos. Haris pasimuistęs išsliuogė iš guolio ir padarė ko prašomas. Ant žemės, šalia lovos, stovėjo aukso spalvos narvelis su viduje snaudžiančia didžiule pelėda. Jos plunksnos buvo margos, pagrinde baltos, bet vertikaliais dryželiais leidosi tamsios dėmės. Ant narvelio šono buvo prisegta pergamento skiautė. Vaikinas ją paėmė:

Uralinė pelėda (Strix uralensis)

Patinas.

Svoris: 674 g.

- Oho,- nusistebėjo,- tėtušis pasistengė.

- Kas yra?- paklausė Drakas.

Haris ištraukė dovaną į dienos šviesą, taip pažadindamas gyvį, kuris nepatenkintas dėl sutrugdymo snausti suūkė.

- Merlino barzda, juk šitos be trisdešimties galeonų nenupirksi,- išsižiojo Ronis.

- Išties pasistengė,- pritarė šviesiaplaukis. – Man atsiuntė neregimąjį apsiaustą. Tiesa, maniškis, priešingai nei tavo, turi galiojimo laiką – ilgainiui išsivedės kerai. Bet iki tol turėtų dar tūkstančius kartų puikiai tarnauti,- išsišiepė.

- Eik tu sau, jie juk nesveikai reti!- šūktelėjo Vizlis.

- Žinau.

Haris pasimuistė. Pasijuto alkanas.

- Einam į Didžiąją salę, a?- pasiūlė.

Vaikinai sutiko. Greitai persireigę į normalius rūbus (iki šiol sėdėjo su pižamomis) išėjo pro portreto angą. Kadangi Kalėdos, tai niekas neribojo pusryčių ar pietų meto – visą dieną salės stalai lūžo nuo maisto. Vos atėję klestelėjo šalia kitų grifukų ir prisikrovė auksines lėkštes pilnas skaniausio maisto, pradedant keptu kalakutu, baigiant šokoladinio vyšnių pyrago gabalėliu. Jiems bepusryčiaujant pasigirdo sparnų plazdėjimas ore ir staiga pro langus pasipylė šimtai pelėdų. Prie trijulės nusileido viena ruda didžiaakė su nauju Magijos žinių numeriu. Vaikinai čiupo jį, atsivertė ir... pirmame puslapyje išvydo dvi didžiules fotografijas. Vienoje viduryje vandenyno, bangų talžomas, stovėjo Azkabano kalėjimas, o iš kitos gana rūsčiai žvelgė pats... Albas Dumbldoras. Vaikinai pakėlė galvas link mokytojų stalo. Direktoriaus vis dar nebuvo. Žvilgtelėjo į smulkesnėmis raidėmis parašytą antraštę:

Albas Dumbldoras pavergia psichus. Azkabanas lieka be apsaugos

Vakar vėlai vakare Magijos Ministerijai buvo pranešta, jog Albas Persifalis Dumbldoras, dabartinis Hogvartso direktorius, susitiko su burtininkų kalėjimo Azkabano sargybiniais ir nežinia kokiu būdu juos prikalbino palikti savo postą. Pasak patikimų šaltinių, šie už apsaugą atsakingi gyviai neliks be darbo – nuo rytojaus (12-26) psichų batalionai imsis sargybos Hogvartse ir jo apylinkėse. Niekas nežino, kas paskatino šitokius veiksmus, tačiau pasvarstykime apie esančią padėtį drauge...

Haris nebeskaitydamas tolimesnio teksto, it žaibo trenktas vėl staigiai atsisuko į mokytojų stalą ir akimis sugavo tėvą, kuris taip pat stebeilyjosi į laikraštį patiestą prieš nosį. Tas pajutęs, jog sūnus į jį žiūri, dėbtelėjęs jo pusėn vien lūpomis ištarė žodį „susirinkimas".