Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

19 dalis

Visi įsitaisė krėsluose, o tuomet sužiuro į aukštą juodaplaukį galustalėje, iš kurio tikėjosi kokio nors paaiškinimo apie savo įtarimus. Profesorė Makgonagal kietai sučiaupusi lūpas įsistebeilyjo į juodaakį taip, kad net jis, tas, kuriam regis visi jausmai buvo svetimi, pasijuto nepatogiai, tad nudelbė žvilgsnį į ant stalo sunertus pirštus. Lėtai mirktelėjęs, giliai atsikvėpęs, nepakeldamas galvos prabilo pavargusiu balsu:

- Paprašysiu nepertraukinėti, kol nebaigsiu kalbėti. Jūs svarstote, kodėl dabar esate čia. Taip jau nutiko, kad iškapsčiau informacijos, kurios širdy viliuosi nebūčiau sužinojęs. Pasitaręs su Poteriu nusprendžiau, kad suburti šį klubą yra būtinybė, nes antraip mus gali užgriūti dar viena tironijos banga, ko pasaulis nebesugebėtų pakelti, kai nuo Tamsos valdovo žlugimo prabėgo tik vos keli mėnesiai ir tauta dar nesuspėjo atsistoti ant kojų. Viską, kas čia vyksta, darome itin slaptai todėl, kad didis blogis bręsta tarp šių sienų, Hogvartse. Aš dieną ir naktį meldžiu dangaus, jog klysčiau, tačiau žinau ką mačiau ir tai galima sakyti apvertė mano pasaulį aukštyn kojomis, todėl įspėju, jums gali nutikti tas pats. Neperseniausiai man kilo abejonių dėl vieno mūsų... darbuotojo, todėl nutariau pašniukštinėti. Kol visi buvo Kiauliasodyje, įsmukau į jo kabinetą, kas be abejo nėra gerai, bet ten esantys radiniai atperka mano nuodėmes. Stalčiuje aptikau knygą, pilną juodosios magijos, kupiną tokios galios, tokių paslapčių ir tokią seną, kad ją perskaitęs ir pritaikęs žinias galėtum užvaldyti pasaulį, sunaikinti jį, iš naujo prikelti... Žodžiu – siaubingą vienetinį dalyką, apie kurio egzistenciją iki šiol bylojo tik legendos.

- Ir tu čia visus sukvietei dėl kažkokios knygiūkštės?- pasipiktino Makgonagal.

- Juk prašiau, Minerva, nepertraukinėk,- net nežvilgtelėdamas į ją tęsė,- aš palikau tą kūrinį ten kur ir radau, bet tada mano dėmesį patraukė kai kas kitas. Prisiminimai minčių koštuve. Ilgai nedvejojęs panėriau į juos, nukeliavau į žmogaus, kurį šnipinėjau, praeitį. Išvydau dalykus, kurie tikrai išgąsdino, regėjau kaip jis rašo laišką apie valdžios užėmimą pačiam Grindelvaldui, žinomam juodąjm burtininkui, tuomet stebėjau sceną, kaip tas pats asmuo nužudo žiobarą ir susikuria horokrusą – daiktą, į kurį patalpinama sielos dalelė ir tokiu būdu tampama nemirtingu. Šitokia juodąja magija naudojosi ir Tamsos valdovas, todėl jis buvo toks... stiprus. Tačiau tai ne viskas. Vėliau persikėliau į Hogvartsą, mačiau Tomą Ridlį ir to žmogaus svarstymus ar nevertėtų daryti sąjungos su su tuo, dar šešiolikamečiu, vaikinu, bet kaip galop visi žino – to neįvyko. Prisiminimai mane atkėlė į šiuos laikus, na gal porą metų atgal nuo dabar, tačiau išgirdau, kaip tas... tas menkysta manipuliuoja Hariu, siunčia jį į pražutį, man „rizikuoti savimi" nenori. Tai sugriovė visas iliuzijas, kuriomis man teko gyventi iki tol. Išnėręs į dabartį nutariau tylėti, ėmiau prisivengti to... tipo, bet aną dieną pastebėjau, kad iš mano sandėlio dingusios kai kurios medžiagos ir kaip tik toks jų kiekis, kokio reikėtų sumaišyti nepasotinamosios jėgos eliksyrui. Žinoma, vyliausi, kad klystu, tačiau vienintelis galimas kitas įtariamasis paaiškėjo prie to nagų neprikišęs, todėl... tai vėl tas pats asmuo bus išklydęs iš kelio. Po tos vagystės nutariau nebetylėti ir viso to pasekoje dabar mes esam čia,- baigė kalbą.

Stojo tyla. Regis visi dar kažko laukė, bet burtininkas nebetarė nė žodžio. Tylą drumstė tik židinio pleškėjimas ir retsykiais pasigirstantis klausytojų pasimuistymas kėdėje. Galop nutarė prabilti direktoriaus pavaduotoja:

- Ir kas gi tas žmogus, Severai?

- Tai... – sunkiai iškvėpė,- tai, Minerva, yra Albas Dumbldoras. - ištarus vardą daug kas aiktelėjo. – Ir jei jis nebūtų vienas galingiausių pasaulio burtininkų, dabar nebūtų taip baisu dėl ateities.

- K... ką?

- Ką girdėjot, profesore.

Visi sėdėjo ir dairėsi sumišę. Kas? Albas Dumbldoras? Mokyklos direktorius? Tas geras ir visus mylintis senukas su pilnois kišenėmis saldainių? Negali to būti...

- Atleisk, Sevai, bet man kažkaip nesitiki,- įsiterpė Lubinas.

- Suprantu, man taip pat buvo šokas. Tačiau jei netiki, galiu tuojau pat parodyti prisiminimus, kurie, deja, paliudys skaudžią tiesą.

- Rodyk,- už jį atsakė Makgonagal. Ji buvo išblyškusi it popierius, o lūpos taip kietai sučiauptos, kaip net jai atrodo nebūdinga.

Kumpanosis mostelėjo lazdele, išbūrė didžiulį minčių koštuvą iš oro, tuomet pridėjo lazdelę sau prie smilkinio ir lėtai ištraukė plonytę sidabrišką giją, kurią nukreipė į indą. Jam užsipidžius leido kitiems prieiti. Norinčiųjų pažvelgti į vidų atsirado daug, todėl nusidirekė eilė per visą kambarį. Kol kiti žiūrėjo prisiminimus, Severas pasiėmęs pergamento lapą ėmė skrebenti tarybos narių pavardes:

S. Sneipas

M. Makgonagal

R. Lubinas

F. Flitvikas

H. Diegavirtė

R. Krūminė

D. Smirdžius

D. Vizli

R. Vizlis

H. Įkyrėlė

H. Poteris

D. Tomas

N. Nevėkšla

L. Geranorė

Sąrašas nusidriekė ilgas – iš viso penkiasdešimt šešios pavardės susirinkusiųjų. Beabejo jis užrašė ir Hario pavardę, nors jo čia ir nebuvo. Juk be Hario pagalbos jam nebūtų pavykę surinkti tiek daug kovingai nusiteikusių mokinių.

Kai jau visi norintieji peržiūrėjo vaizdinius plaukiančius keistame spindinčiame marmale, Makgonagal vėl prabilo:

- Severai, tai ką mes dabar darysim?- ji buvo išsigandusi ne ką mažiau nei jis tą akimirką, kai sužinojo visą tą informaciją.

- Neįsivaizduoju, - prisipažino, - bet tam mes visi čia ir esame, kad nutartume, kaip derėtų elgtis. Tačiau tai palikime kitam kartui, nes tam reikia blaiviai veikiančios galvos, o po tokio... smūgio, vargu ar kas nors iš jūsų pajėgs mąstyti aiškiai, todėl... šį vakarą baigta.

Jis pakilo iš vietos ir išrūko pro duris suplevesuodamas apsiausto skvernais. Jam išėjus iš lėto pradėjo skirstytis ir kiti. Pagrindinėje treniruočių salėje vis dar pliekė lazdelėmis saujelė mokinukų, bet didžioji dalis jau buvo išsiskirsčiusi.