Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

50 dalis

Aplink šmėkščiojo įvairiaspalviai žaibai. Visi kaip įmanydami stengėsi nukauti tamsiuosius padarus, tačiau jiems vargiai sekėsi. Regis nuo kerų, kliudančių šešėliškuosius kūnus, demonai tik dar labiau stiprėjo ir siuto. Vienas prašvilpdamas tiesiai jiems virš galvų paleido dar vieną ugnies liežuvį į burtininkus.

- Pasilenkit! – riktelėjo Sneipas ir pats ore nubrėžęs lazdele ratą iššaukė galingą kerų skydą, neleidusį jiems sudegti gyviems.

Demonui nuskriejus, vėl pasipylė burtažodžiai iš burtininkų lūpų. Jie stengėsi iš paskutiniųjų, tačiau jokios žalos skrajojantiems slibinams nepadarė, o ką jau kalbėti apie iš lavos išnirusį šėtoną...

- Naudokitės juodąja magija! Tik taip juos sužeisit! – riktelėjo Severas.

- Neturiu žalio supratimo kaip! Čia tik tu ją išmanai, - atšovė Lubinas paleisdamas dar vienus kerus į padarus.

Juodaplaukis nusikeikęs ėmė laidyti jam vienam suprantamus viską šluojančios jėgos pliūpsnius iš lazdelės. Iš pradžių poveikio beveik nebuvo regėti, bet ilgainiui skrajojantys bjaurybės ėmė silpti.

- Mortdiablo hardosus!

Iš Severo lazdelės šovęs mėlynas žaibas smogė vienam iš padarų į krūtinę ir tas šiurpiai suklikęs trenkėsi į sieną, o tuomet nupuolęs žemyn pliūkštelėjo į lavą, kur pasitiko savo galą.

Visi kovėsi toliau kas kaip įmanydami. Neilgai trukus buvo nugalėtas dar vienas padaras, po jo kitas... ir dar kitas. Burtininkai bėgo taku gindamiesi ir tuo pat metu puldami demonus, bandydami išvengti kovos su pačiu pavojingiausiuoju, tačiau tas, regėdamas, kaip žūva jo šešėlių vergai, pasuko tiesiai link burtininkų.

- Bėkit, žiopliai, bėkit nevėpsoję! – riktelėjo Sneipas, pats sustodamas ir atsigręždamas į karščiu alsuojantį padarą.

- Pats bėk, kvaily, kol jis tavęs neiškepė! – pabandė nutraukti juodaplaukį už rankos Remas.

- Bėk, saugok kitus, aš jį priveiksiu, - nė pats netikėjo savo žodžiais.

- Žūsi.

- Ne kaži ką prarasit, - piktai nusispjovė Severas pažvelgdamas į demono akis.

Lupinas nenoromis atsitraukė ir nubėgo paskui kitus, viltingai nuteikiančios arkos link.

Tuo tarpu Severas iškėlęs lazdelę ėmė paskubomis kažką kalbėti, kas nė iš tolo nepanašėjo į įprastus burtažodžius, o labiau į ilgą užkeikimą ar jam vienam suprantamą mantrą:

- Daemonium spiritus ex vestra miseriae procursu. Et aeterna lux vos lucet. Daemonium spiritus ex vestra miseriae procursu. Et aeterna lux vos lucet...

Milžiniškas padaras sukluso. Alsuodamas stebėjo mažą žmogystą kalbančią tuos pačius žodžius ant tako, žvelgiančią tiesiai į jį. Demono drakonai seniai buvo žuvę, o Remas su Ksenofilijum bei Hariu ir Roniu – pasiekę olos kraštą prie arkos. Tačiau kol didysis šešėlių vergas buvo gyvas, nė vienas nesijautė saugus. Severas aiškiai silpo kaskartą pakartojęs sakinius, tąčiau toliau juos atkakliai kartojo. Jei kas būtų pažvelgęs į jį iš arčiau, būtų pastebėjęs, jog burtininko oda išblyško, o lazdelę laikanti ranka ėmė drebėti, bet jam pačiam tai nerūpėjo, nes negalėjo pasiduoti nesunaikinęs blogio, slypinčio milžiniško, tamsaus kūno gelmėse.

- Emruthalvous, scio nomen vestra, ego vestra realese, - kreipėsi į padarą, o tuomet prabilo kita kalba, - Aja forhavito vosium sinabes, do vir Deuserim maldron se lyvus ater spitus aluvos, domes frun heplare un Deuserimus kindomus...