3

216 21 0
                                    

Važiavau pilnomis miesto gatvėmis ir bandžiau susikaupti, tačiau mintys vis sukosi apie daugybę dalykų. Visu pirmą, negaliu išmesti iš galvos to vaikino nors ir žinau, kad jis pavojingas ir yra ne toks kokio norėčiau, tačiau vis tiek negaliu nustoti apie jį galvoti. Antras dalykas kuris dabar mane kankiną yra tas, kad po dviejų metų tėvai pagaliau manęs pasigedo ir net gi nori pamatyti. Tėtis niekada manęs nemylėjo ir aš jam buvau tik kliūtis. Jis visada norėjo sūnaus, o gimė dukra. Dažnai nuo jo jausdavau šaltį ir pagiežą man, bet išmokau gyventi ir be jo, nors jis ir buvo šalia. Bet dabar jis turėtu būti laimingas nes prieš pusantrų metų mama pagimdė sūnų Karolį. Mačiau tą angeliuką tik ligoninėje, kaip ir mamą. Labai jų pasiilgau tačiau mama regis taip pat mane pamiršo, nes tam mažyliui reikia ypač daug dėmesio ir laiko. Nekaltinu jos ir džiaugiuosi, nes ji laiminga. O aš? 

Po pusvalandžio aš jau buvau prie didžiulių vartų, kurie po akimirkos atsidarė ir aš įvažiavau į didžiulį kiemą. Tikriausiai kiekvienos merginos svajonė gyventi didžiuliuose ir prabangiuose namuose, bet kokia to kaina? Aš patyriau per daug, mačiau daugiau negu turėjau matyti ir to nebenoriu. Nenoriu tokio gyvenimo nes tai tiesioginis kelias į mirtį. Kelias minutes tiesiog nieko nedariau, mąsčiau apie galimybę sprukti, bet tuomet atgręžčiau nugarą savo šeimai. Nekenčiau to jog dėl visų viską tekdavo daryti man. Puikiai žinojau, kad jie manimi naudojasi, bet vis tiek. Galiausiai papurčiau galvą ir gyliai įkvėpusi pradėjau važiuoti.

 Privažiavusi prie pat durų išlipau iš automobilio ir užlipusi kelis laiptelius delsiau, bet galiausiai prisiverčiau ištiesti ranką ir pabeldusi pradėjau laukti. Po akimirkos duris man atidarė neaukšta mergina vilkinti darbo uniformą ir maloniai su manimi pasisveikinusi pasiteiravo ko atvykau. Tačiau aš buvau per daug sumišusi, jog jai atsakyčiau todėl pastūmusi ją į šalį pati įėjau į vidų. Kaip ir prisimenu, didžiulė svetainė ir iš dviejų pusių laiptai kylantys į viršų. Čia spindėjo prabanga ir žinoma dvelkė nešvariais pinigais.


-Džesika? -Sušuko mergina ir aš akimirksniu atsisukau.


-Liza? Liza, kaip tavęs pasiilgau. -Apkabinau seniai matytą draugę.


Liza čia gyveno kartu su savo tėvu, kuris dirbo mano tėvui, todėl mudvi nuo pat mažens puikiai sutarėme. Ji buvo vienintelė kurią galėjau pasitikėti ir išsipasakoti. Atsitraukusi nuo draugės pažvelgiau į šokoladinius jos plaukus kurie sukosi mažomis garbanėlėmis. Didelės rudos akys buvo įsmeigtos į mane ir šypsojosi.


-Maniau jau pamiršai mane, - ji nužvelgė mane ir vėl išsišiepė. -Tu išgražėjai.


-Atleisk, tiesiog ruošiuosi egzaminams ir dirbu.-Pradėjau teisintis aš.


-Na bet gal būt kurią dieną išgersime kavos?


-Būtinai, - nusišypsojau jai. -Pasimatysime vėliau, - šyptelėjau ir pradėjau eiti toliau.
Tiesiu taikiniu ėjau į tėčio kabinetą ir sustojau prie jo. Nenorėjau jo matyti, bet neturėjau kitos išeities, jai nepasikalbėsiu su tėčiu jis gali nuskriausti mano draugus. Mano gyvenimas katastrofa ir aš turiu kovoti, kad išlikčiau. Jei jau jis pasikvietė mane čia tai reiškia, kad kažkas nutiko ir jam reikia manęs. Bet kuo aš galiu padėti? Tikiuosi, kad mano nuojauta nieko nereiškia nes kitu atveju nežinau kas bus. Pravėriau duris ir iš karto išvydau savo mamą.

-Džesika, - mama iš karto mane apkabino ir priglaudė prie savęs. -Aš taip tavęs ilgėjausi. Ką pasidarei plaukams


-Jie ataugs, mama. -Sumurmėjau išsilaisvindama iš jos glėbio.


Pažvelgiau į tamsiaplaukę žaliaakę moterį kuriai buvo trisdešimt treji metai. Tačiau ji atrodė labai jauna dėl savo žemo ūgio ir lieknumo. Ji pagimdė mane būdama labai jauna. Todėl visada mokė, mane nepasiduoti vaikinams nes jie moka apsukti galvas. Ji galėjo būti mano vyresnioji sesuo, nes tik ji mane suprato ir aš buvau tokia laiminga turėdama tokią nuostabią mamą, tačiau vis dėl to nebuvau laiminga.


-Mama, - išgirdau gražų vaiko balsą ir pažvelgiau ant žemės kur sėdėjo mažas vaikutis su žaislu rankose. -Maaama.

Aš priėjau prie mažylio ir atsitūpiau šalia. Koks gražus ir mielas angeliukas. Jis labai buvo panašus į tėtį. Rudos akys ir šviesūs plaukai. Nuostabi šypsena ir žinoma visi išdygę balti dantukai. Aš pakėliau nuo žemės Karolį ir jis apkabino mane per kaklą ir atsirėmė į mane.


-Koks tu jau didelis, - sušnabždėjau ir negalėjau patikėti, kad taip greitai jis užaugo.


- Taip ir labai išdykęs, - paėmė iš mano rankų Karolį mama.

-Sveika, Džesika. - Tik dabar pastebėjau tėtį kuris visą laiką sėdėjo už stalo ir stebėjo mus. 


Aš išsitiesiau ir pažvelgiau į keturiasdešimtmetį savo tėvą kuris vilkėjo juodą kostiumą ir ramiai sėdėjo už stalo. Jis žvelgė į mane savo melsvomis akimis ir maloniai šypsojosi. Nejaugi jis tikrai manęs pasiilgo? Ne, tikrai to negali būti juk visada jam buvau tik verkšlenanti mergiotė.


-Kodėl mane čia pasikvietėte? -Paklausiau ir iš karto atsisukau į mamą. 


-Kitą mėnesį krikštysim Karolį. 


-Tikrai? Tai nuostabi naujiena, - nudžiugau aš. 


-Ir tai dar ne viskas, - atsiduso tėtis. Aš lėtai atsisukau į jį ir kaip nujausdama žinojau, kad be reikalo jis nebūtų manęs čia kvietęs. -Mes labai įsiskolinome ir esame ties bankrotu. 


-Apie ką tu kalbi? -Net atsisėdau tai išgirdusi. -Kiek?


-Nedaug.


Jis nuleido akis ir pasiėmęs cigarą jį prisidegė. Prie manęs priėjo mama ir palietė mano petį. Negaliu patikėti, kad tėtis, svarbus miesto žmogus galėjo taip įsiskolinti, juk jis vienas iš tų kurių bijo ir kartu gerbia. Jo ginklų prekybą viena geriausių o kur dar deimantų kasyklą? Ne, čia tikriausiai jis perdeda juk verslas priklausė net jo proseneliui, o dabar ir jam. 


-Kiek tas nedaug? -Susinervinusi atsistojau ir priėjau prie didžiulio lango. -Kiek? -Jau pradėjau šaukti.


-Keliasdešimt milijonų.


-Ir tai sakai nedaug? 


Aš susiėmiau už galvos ir pradėjau tankiau kvėpuoti. Ir ką dabar darysime? Žinoma aš galėjau nusisukti ir kaip niekur nieko palikti juos likimo valiai, bet jie mano tėvai ir privalau būti tokia sunkia akimirką kartu. Negaliu palikti jų, o ypač mažojo savo broliuko. Turi būti kokia nors išeitis.


-O jei parduosim namą? Ir kasyklas? Ar tuomet užteks padengti skolai?


-To nepakaks, o jai ir pakaktų nieko neparduočiau, - surimtėjęs ištarė jis.


-Juk galėtumėt gyventi paprastame name ir būtumėt be skolų, tėti pagalvok apie tai.


-Džesika, ar supranti ką šneki? -Užsipuolė mane mama. -Nori, kad visi iš mūsų šaipytųsi? Nori blogo gyvenimo ir savo broliui?


-Mama aš. -Papurčiau galva ir sunėriau rankas.


-Džeimsai, privalai jai pasakyti. -Susinervinusi mama greitai persibraukė per savo plaukus ir nervingai pažvelgė į mane.


-Ką pasakyti? -Atsisukau į tėtį kuris jau pakilo nuo kėdės ir priėjo prie manęs.


-Yra kita išeitis, paprastesnė, dėl to tave čia ir pasikviečiau. -Tėtis uždėjo savo rankas ant mano pečių ir aš pažvelgiau į jo akis. - Tu susižadėsi ir tapsi Kolinsų šeimos nare.
 Per mano kūną perėjo elektros srovė ir aš akimirksniu atsitraukiau nuo tėvo. Aš sutrikusi vis dar žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti tuo ką jis pasakė. Nejaugi jis tikrai nori vienintelę savo dukrą priversti tekėti už savo priešo sūnaus? Nenorėjau to klausytis todėl pasileidau prie durų ir išbėgusi iš karto įsėdau į savo automobilį ir išvažiavau iš šių siaubingų namų.

Ne Romeo (Sena)Where stories live. Discover now