Ne Romeo (Sena)

7

Visą pamoką bandžiau susikaupti ir parašyti normalų rašinį apie ,,Meilę" bet ką aš išmanau? O gi nieko, ar apskritai tai ką jutau Dariui buvo meilė? Pasirėmiau ranka galvą ir bandžiau suregzti kokį nors sakinį, bet nieko. Galiausiai nuskambėjo skambutis ir aš nunešiau tuščia popieriaus lapą tik su savo vardu. Atsidususi kartu su draugėmis išėjau iš mokyklos ir kartu patraukėme į mano butą kur surengėme mergaičių vakarą.


-Tai tėveliai tave išleido? -Pasišaipė Vanesa, bet Karolina į tai mažiausiai kreipė dėmesį


-Gerai kai tavo tėvams apskritai nerūpi ar tu egzistuoji, - atsikirto ji.


-Liaukitės, - pertraukiau ginčą, - juk susirinkom ne ginčytis, o pabūti kartu.


-Atleisk, - atsiprašė Karolina.


Aš nuėjau į virtuvę ir paėmiau tris stiklines ir grįžau į svetainę. Vanesa vartė madų žurnalą, o Karolina matavosi mano batelius. Jos tėvai labai griežti ir nors yra turtingi, bet ji turi rengtis padoriai ir tvarkingai, o tai primena vienuolę. Todėl kai ji ateina į mokyklą visada persirengia tualete.


-Raudono ar balto? -Pasiteiravau aš rodydama į du vyno butelius.


-Aš noriu balto, - užvertė žurnalą Vanesa.


-Sutinku, - šyptelėjo Karolina.


-Tai ką veiksime?


-Galime pažiūrėti kokį filmą, - pasiūliau aš.


-Nebūk senamadiška,- numykė Vanesa ir išėjo iš kambario.


Pastaruoju metu ji elgiasi kaip tikra savanaudė ir aš pradėjau galvoti ar gerai darau, kad vis dar su ja bendrauju. Nors ir nelaikau jos gera drauge, bet ankščiau su ja tikrai buvo linksmą, o dabar ji elgiasi kaip mažvaikė kuriai trūksta dėmesio. Karolinai regis tai irgi nepatiko, bet ji nesikišo bent jau kol kas. Ir tuomet išgirdau durų skambutį.


-Tu kažką pakvietei? -Pasiteiravo manęs Karolina.


-Kaip ir nieko nekviečiau, - sutrikusi atsistojau tačiau prie durų nulėkė Vanesa.


-Vaikinai atėjo, - sušuko ji ir atvėrė duris. -Pagaliau jau būčiau numirusi iš nuobodulio.


Į svetainę įėjo trys vaikinai, vienas iš jų mano persekiotojas, gerbėjas kuris vos tik mane išvydęs nusišypsojo. Kitas vaikinas buvo šviesiaplaukis ir ne toks aukštas kaip tie du, tačiau vis tiek atrodė geros fizinės formos ir jis kaip niekur nieko nuėjo ir atsisėdo šalia Karolinos. Kitas tamsiaplaukis vaikinas priėjo prie Vanesos ir apkabinęs per liemenį ją pabučiavo. Na va spektaklis prasideda. Aš dėbtelėjau į Vanesą kuri apsidžiaugusi nulėkė į virtuvę atnešti daugiau stiklinių, o aš iš paskos.


-Ką čia sugalvojai? -Užsipuoliau ją. -Kaip galėjai be mano leidimo ką nors pakviesti?


-Atsipalaiduok, juk jie nesugriaus tavo namų, - nusijuokė ji ir suradusi stiklines padėjo ant staliuko. -Juk jie mieli.


-Ar bent žinai kas jie? Išprašyk juos arba aš pati....


Nespėjau užbaigti sakinio nes pajutau tvirtas rankas ant savo liemens. Dar net neatsisukusi žinojau kas šalia manęs. Vaikinas stipriau apsivijo mano liemenį ir tai pastebėjusi Vanesa išsišiepė ir paėmusi dar vieną vyno butelį pasišalino iš virtuvės. Kai viskas baigsis prisiekiu aš ją pati išgrūsiu iš savo namų ir savo gyvenimo. O dabar teks pakęsti tų pavojingų vaikinų draugiją. Aš lėtai atsisukau į tamsiaplaukį žaliaakį ir nejučia prikandau lūpą. Tik dabar pastebėjau koks jis gražus ir dar taip skaniai kvepia. Tas aromatas mane svaigino, bet tai trūko tik akimirką.


-Kaip matau pamerkei gėles, -nusišypsojo jis ir pakreipė galvą.


-Gėlės nekaltos, kad tu idiotas.


-Klysti, - jis tvirčiau mane suspaudė ir aš pasijutau nepatogiai.

-Aš ne idiotas ir puikiai moku bendrauti su merginomis, tik tokias merginas kaip tu, reikia mokėti prisijaukinti.


Dabar aš tikrai supykau, kuo jis mane laiko? Gyvūnu, kurį gali prisijaukinti? Na jau ne, aš tikrai ne iš tų merginų su kuriomis jis praleidžia naktinius vakarus. Tačiau buvau per protinga, kad taip kvailai pasielgčiau ir pradėčiau šūkauti. Jis pavojingas ir patį pirmą vakarą tai įrodė. O dabar dar į šį reikalą įsivėlė mano draugės.


-Nebūk tokia įsitempusi, - jis perbraukė pirštų galiukais mano veidą, bet aš nusukau galvą į šalį. -Būk gera mergaitė ir pažadu nenuskriausti tavo draugių.


Aš akimirksniu atsisukau ir jis iš už nugaros ištraukė ginklą. Vos tik jį išvydau man pasidarė silpna ir kojos pačios sulinko. Jis tvirčiau mane sugriebė ir aš pradėjau tankiau kvėpuoti. Vis dėl to, dėl jo neklydau, jis pavojingas šantažuotojas pabaisa, kuriam nerūpi kitos gyvybės.


-Kodėl taip elgiesi? -Paklausiau drebančiu balsu ir pažvelgiau per jo petį į kitą kambarį kur sėdėjo mano draugės. -Neskriausk jų.


-Tai priklausys nuo tavęs, - jis ginklu perbraukė per mano odą ir mane nukrėtė šaltis.


-Jos čia niekuo dėtos, jei nori eisiu su tavimi tik neskriausi jų.


-Man patinka čia, eime?


Jis vėl užsikišo ginklą ir ištiesė ranką. Lėtai ištiesiau sąvają kuri drebėjo nuo baimės ir sukelto mažo šoko, bet neturėjau kito pasirinkimo. Vaikinas stipriai suspaudė mano pirštus savo delne ir pradėjo temti į kambarį kuriame jau šiltai šnekučiavosi ne tik Vanesa, bet ir Karolina. Aš vos tvardydama ašaras atsisėdau šalia nepažįstamojo kurio vis dar nežinojau vardo, bet man ir nerūpėjo. Vaikinas paėmė dvi taures ir vieną padavė man. Drebančiomis rankomis paėmiau taurę ir meldžiausi, kad draugės neatkreiptu į mane dėmesio. Vaikinas uždėjo savo šiltą ranką man ant apnuogintos šlaunies ir spūstelėjęs privertė pažvelgti į jį. Jis tuo mėgavosi, o aš beveik stingau iš baimės.


-Aš Maiklas, o tu? -Pasiteiravo jis ir aš stipriai sukandau dantis.
-

Ji Džesika, - įsikišo Vanesa. -Prieš mėnesį neteko vaikino tai jai kiek sunku su naujomis pažintimis.


-Aš moku būti mielas, - šyptelėjo jis ir gurkštelėjo vyno.


Jau geriau nusigersiu, negu bijosiu ir nervinsiuosi, nes jis to ir norėjo, todėl greitai išgėriau stiklinę ir įsipyliau dar. Po akimirkos visi žaidėme kortomis ir kuo natūraliausiai šnekučiavomės žinoma iki tos akimirkos, kai Vanesa pasiskundė, kad jai reikia grįžti todėl jos palydovas išvažiavo kartu. Likome keturiese, bet tuomet Karolinai paskambino mama ir žinoma ji tikrino ar ji tikrai yra su manimi, o aš jau buvau gerokai apsvaigusi todėl vos išlemenau sakinį.


-Einu ją paguldysiu į lovą, - Pasakė Maiklas ir apkabino mane.


-Gal tu važiuok su manimi? -Pasiūlė vaikinas Karolinai.


-Nenoriu palikti Džesikos vienos.


-Aš jos nepaliksiu, - pasakė Maiklas ir pakėlė mane nuo žemės.


-Ne, - numykiau aš. - Karo tu negali palikti mane su juo, jis...


-Tikrai pasirūpinsi ją?


-Važiuok, - paliepė Maiklas ir nunešė mane į kambarį.


Net nepajutau kaip greitai smigau ir visiškai atsidaviau miegui. Nors ir žinojau, kad tai nebuvo pati geriausia mintis, bet man reikėjo atsipalaiduoti ir pamiršti visą baimę kurią jaučiau.