Ne Romeo (Sena)

22

Durų skambutis pažadino mane iš miego ir aš akimirksniu pašokau iš lovos. Maiklas vis dar miegojo ir ačiū dievui abu buvome su drabužiais. Vis dar nesiorientuodama kas vyksta pažvelgiau į laikrodį kuris rodė po devynių. Aš ir vėl vėlavau į mokyklą, greitai apsižvalgiau ir vėl išgirdau durų skambutį. Pribėgau prie durų ir pažvelgiau pro akutę ir akimirksniu atsitraukiau.


-Velnias, man galas.


Atsitraukiau nuo durų ir pradėjau galvoti ką daryti. Dabar tai jau tikrai įkliuvau. Jei jis čia pamatys Maiklą mane išsiveš, o jį tikriausiai lieps nužudyti. Mano širdis trankėsi taip greitai jog nebežinojau ką ir daryti. Greitai nubėgau į kambarį ir pradėjau žadinti Maiklą.


-Kelkis, - paliepiau jam. -Turi iš čia dingti.


-Ką? -Nustebo vaikinas ir atsisėdo. -Ką čia kalbi? Kiek dabar valandų?

-Klausyk turi iš čia dingti prie mano durų tėtis ir jei jis tave pamatys, užmuš.


-Ką man siūlai? Šokti iš penkto aukšto? 


-Galėtum, - skėstelėjau rankomis ir išgirdau trečią skambutį.


Velnias man tikrai klius. Pastvėriau Maiklą už rankos ir atidariusi spintą įgrūdau jį ten. O pati nuėjau atidaryti durų. Tikiuosi jis nesugalvos patikrinti mano kambario.

-Tėti, - atvėriau duris ir įleidau jį kartu su dviem apsaugininkais.


-Džesika, kodėl iš karto neatidarei durų? -Jo griežtas balas privertė krūptelėti.


-Aš miegojau, - pasiskundžiau. -Ko nori? 


Tėtis apėjo svetainę ir atsisėdo ant lovos. Apsaugininkai atsistojo prie durų ir nenuleido nuo mano tėčio akių. Taigi teks čia su juo kalbėtis, nieko gero. Tačiau jis staiga pakilo ir pradėjo eiti į mano miegamąjį. Mano širdis akimirksniu pradėjo plakti greičiau, o kūnas automatiškai pradėjo bėgti.


-Kokia turi teisę slampinėti po mano namus? -Griežtai paklausiau ir neleidau jam įeiti į mano kambarį. 


-Aš tavo tėvas ir turiu visas teises. -Jis nustūmė mane ir įėjo į kambarį.


Tėtis nepatikliai nužvelgė mano kambarį ir pasibaisėdamas tokia netvarka papurtė galvą. Velnias ant mano kėdės kabėjo jo odinis švarkelis ir tėtis kaip tik jį pastebėjo. Jis priėjo prie kėdės ir paėmė į rankas švarkelį ir padavė man.


-Tu čia buvai kažką atsivedusi?


-Ne, jį paliko Karolina, - greitai ištariau ir pabandžiau nusišypsoti.


-Karolina nešioja vyrišką odini švarkelį? -Nepatikliai paklausė jis.


-Jai davė jos vaikinas, o ji paliko čia. Kas dar?


Jau pradėjau niršti, o tėtis vis labiau į mane žiūrėjo įtariai. Galiausiai jis priėjo prie spintos ir mano širdis nustojo plakti. Sulaikiau kvėpavimą ir priėjau prie spintos ir atsistojau priešais. Jai tėtis atvers ją ir išvys Maiklą, aš nežinau ką reikės daryti. 


-Gal baigsi? -Supykusi išrėžiau.


-Pasitrauk, - paliepė jis.


Nuleidusi akis pasitraukiau toliau ir laukiau kol jis atvers spintą. Ir tuomet jis ją atidarė, o aš pajutau kaip stipriai trankosi mano širdis. Tėtis pakėlė iškritusias kelias pakabas ir aš pažvelgiau per jo petį. Visi drabužiai buvo numesti nuo pakabų, o Maiklo čia nebuvo. Lengviau atsidusau, bet tėčio veidas vis tiek liko griežtas ir rimtas.


-Gyveni kaip kiaulidėje, - subarė jis. -Kodėl tavo drabužiai išmėtyti?


-Vėlai grįžau, - neatsargiai leptelėjau ir pradėjau dairytis.