Ne Romeo (Sena)

28

Nuaidėjus šūviui paspaudžiau greičio pedalą ir kartu su dar keturiais automobiliais pasileidau į priekį. Ir tik dabar suvokiau kaip stipriai rizikuoju savo gyvybę. Kodėl apskritai sutikau dalyvauti tokiose beprotiškose lenktynėse? Ar viskas dėl to jog taip trokštu atsikratyti Maiklo? Gal būt man būtų saugiau sustoti ir pasiimti iš Sandros tuos trisdešimt milijonų? Tuomet mano pragaras baigtųsi, man nereikėtų tekėti už Maiklo, bet ar būtent to aš noriu? Kažkodėl širdis to nepripažįsta, o kūnas vis labiau įsitempia. Su kiekviena akimirką vis jaučiu kaip stipriai noriu laimėti, o užvaldęs adrenalinas tik dar labiau viską apsunkino. Su kiekviena sekunde aš vis labiau didinu greitį nors to pati nenoriu. Žinau jei padarysiu menką klaidą galiu užsimušti, tačiau sustoti taip pat negalėjau. Mano širdis trankėsi kūtinėje, o galvoje ūžė Maiklo vardas. Negaliu jo nuvilti, tačiau kodėl galvoju apie jį?


Važiavau trečia ir jau baigėme pirmą ratą. Sunkiausia buvo įveikti staigų posūkį, bet regis įstengiau ir pradėjau vytis Sandrą kuri pirmavo. Aš negaliu pralaimėti, tik ne jai. Aš vis labiau didinau greitį ir tik dabar suvokiau, koks greitas Maiklo automobilis. Pamenu kai jis lenktyniavo ir tyčia mane įsodino, tada man buvo isterijos priepuolis nuo didžiulio greičio, o dabar? O dabar aš lekiu tokiu pačiu greičiu ir jaučiu kaip mano venomis pulsuoja adrenalinas. Man patiko tas jausmas todėl net neketinu pasiduoti ir vis labiau artėjau prie Sandros. Liko paskutinis ratas ir ji taip lengvai man nepasiduos. Rankos pradėjo drebėti todėl stipriau suspaudžiau vairą ir padidinau dar labiau greitį. Privalau laimėti, privalau įveikti ją bet kokia kainą. Ir žinoma paskutinę sekundę ant pavojingiausios vietos ji pristabdė, o aš tuo pasinaudodama užsukau vairą ir vos išvengiau susidūrimo į sieną. Tik per plauką sugebėjau padaryti posūkį ir dabar skubėjau prie starto linijos. Lėkiau milžinišku greičiu ir tik prie pat starto pabaigos suvokiau, kad nesustabdysiu automobilio, todėl per staigiai paspaudžiau stabdžius ir automobilis cypdamas pradėjo suktis. Nesuvaldžiusi jo lėkiau į minią kol galiausiai įsitrenkiau į metalinius turėklus ir stipriai trenkiausi galvą į stiklą.


Girdėjau triukšmą, bet negalėjau pakelti galvos, atrodo kūnas buvo per daug sunkus, bet kažkas atidarė mašinos dureles ir ištraukė mane iš ten. Kai pakėliau galvą susidūriau su Maiklo žvilgsniu.


-Idiote tu, kaip galėjai lenktyniauti? -Rėkė jis ant manęs, tačiau aš nesugebėjau atsakyti. -Kur gydytojas?


-Aš čia, - sušuko vaikinas prisiartinęs prie manęs. Jis pašvietė mažu prožektoriumi man į akis ir patikrino pulsą. -Ji sveika, tik patyrė nestiprią galvos traumą ir šoką.


-Vežti ją į ligonine?


-Nebūtina, - atsakė jis ir pažvelgė į Maiklą. -Leisk jai pailsėti.


Maiklas buvo ne tik įpykęs, bet dar ir susirūpinęs. Jis atrėmė mane į automobilį ir palietė kraujuojančią kaktą. Gydytojas greitai nuvalė kraują ir dezinfekavęs žaizdą užklijavo pleistrą ant kaktos. Ir dabar pralėkus dešimčiai minučių pradėjau atsigauti ir viską aiškiai suvokti. Prie mūsų buvo minia ir sveikino mane su didinga pergalia.


-Tai buvo nuostabu, - prie mūsų priėjo Sandra, bet Maiklas į ją piktai dėbtelėjo tačiau jai buvo nė motais. -Tiktai nesitikėjau, kad sugebėsi mane nugalėti. Maiklai turėtum ją didžiuotis.


-Po visko turėčiau tave nužudyti Sandra, -sušnypštė jis. - O su tavimi bus kita kalba, - jis pažvelgė į mane ir aš suvokiau, kad dabar tikrai klius.


-Aš turėjau lenktyniauti, - silpnai ištariau ir pažvelgiau į merginą.


-Na iš tiesų tai tikėjausi, kad sustosi pusiaukelėje, - nusijuokė ji..


-Iš ko susilažinot? -Paklausė Maiklas žiūrėdamas į mane.


-Jei būtų laimėjusi jį, aš nesikiščiau į judviejų santykius, - šyptelėjo ji, o Maiklas griežte gręžė ją savo akimis. -O jei būčiau laimėjusi aš, ji gautu trisdešimt milijonų ir paliktu tave.


-Tu neturi trisdešimties milijonų, - sarkastiškai pasakė Maiklas ir atsisuko į mane. -Neturi net penkių.


-Ką? -Nustebau aš ir pažvelgiau į merginą kuri šypsojosi. -Tuomet kodėl lažinaisi?


-Norėjau išbandyti tave, juk negaliu leisti Maiklui tekėti už betkokios merginos, - nusijuokė ji ir padavė man savo ranką. -Sveikinu tu jo tikrai verta.


Aš nedrąsiai paspaudžiau jos ranką ir apstulbusi vis dar negalėjau suvokti, kad taip lengvai įkliuvau. Tačiau jei būčiau sustojusi viduryje kelio būčiau susimovusi ir pažeminusi save. Būčiau parsidavusi jai už trisdešimt milijonų kurių ji net neturi. Vis dėl to gerai, kad sugebėjau laimėti lenktynes.


-Aš sudaužiau tavo automobilį, - prisiminusi išsilaisvinau iš Maiklo glėbio ir pažvelgiau į priekį kuris buvo sugadintas.


-Gerai, kad pati likai sveika, - vis dar piktas ištarė jis ir apsivijęs mano liemenį prisitraukė arčiau ir nubraukė nuo veido plaukų sruogas. -Daugiau nedrįsk lenktyniauti, supratai?


-Išsigandai? -Nusijuokiau aš ir prisiminiau savo baimę greičiui, regis įveikiau ją.


-Taip, noriu, kad per mūsų vestuves tu galėtum eiti, o ne gulėti sutvarstyta gipse, aišku?


Aš linktelėjau, o tuomet Maiklas privertė mane važiuoti namo. Žinoma dar pasikalbėjau su Sandra, pasirodo ji nėra jau tokia bloga kaip įsivaizdavau ir mano nuomonė apie ją pasikeitė. Ji kartu su juo mokėsi mokykloje todėl taip puikiai jį ir pažysta.


-Rytoj vakarienė su mūsų šeimomis, geriau neprasitark kas šiandien įvyko, - paprašė jis.


-Bijai, kad mano tėtis gali atšaukti vestuves?


-Ne, bijau, kad tavo mamai neištiktų infarktas, - šaltai ištarė jis ir paėmė mano ranką.

-Tu tikrai sugebėjai mane išgąsdinti.


-Atsiprašau, - nuoširdžiai tariau ir atrėmiau galvą į jo petį.


Maiklas parvežė mane butą ir paguldęs pabučiavo į kaktą. Žinoma rytoj ryte jis pažadėjo mane nuvežti į mokyklą ir nupirkti automobilį su kuriuo negalėčiau lakstyti kaip patrakusi. Tačiau aš nenorėjau, kad jis išeitu todėl pastvėriau jo ranką ir kai jis atsisuko į mane pabučiavau jo lūpas.