Ne Romeo (Sena)

36

Visą dieną mokiausi biologiją ir geografiją nes šią savaitę laukia egzaminai. Tačiau nebuvo taip jau lengva nes Maiklas nenustojo manęs erzint, o vėliau vakare jis išvažiavo ir grįžo tik po dvylikos. Vis dar savo miegamajame mokiausi kai jis atvėrė duris ir tyčia išjungė man šviesą.


-Visai nejuokinga, - užsipuoliau jį ir priėjusi įjungiau šviesą.


-Man irgi, - šaltai ištarė jis.


Žvelgiau į jo žalsvas akis ir bandžiau suprasti ką šį kartą jis sugalvojo, tačiau jo žvilgsnis buvo neperprantamas. Po šios dienos įvykių taip ir nesikalbėjome ir tikrai neketinau jam nusileisti nes tuomet reikštų, kad pasidaviau. O to nebus, nebus nei prieš vestuves nei po. Tegu susitaiko su savo naująją žmona arba palieka. Nors aišku, abejoju ar jis mane paliktų jei jį išduočiau. Tikrai ne.


-Tau daviau savo kreditinę kurioje buvo virš dvidešimt tūkstančių, o spėk ką išvydau ją patikrinęs?


-Ir ką gi? -Vos tramdžiau šypseną nes kartu su merginomis apšvarinome jo kortelę ir aš esu įsitikinusi, kad ji beveik tuščia. 


-Ką tu pirkai? Ginklų? Narkotikų? Kaip apskritai sugebėjai per dvi dienas išleisti penkiolika tūkstančių?


-Tai vis dėl to penki liko? -Nustebau aš ir atsisėdau ant lovos. -Kaip apmaudu, būčiau nusipirkusi dar dvejus aukštakulnius ir kelias sukneles.


-Man nejuokinga. - šaltai ištarė jis ir atsirėmė į sieną.


-Iš tiesų tai išleidau per vieną dieną, o tiksliau per dvi valandas.


-Tau tai atrodo juokinga?


-Turėtum žinoti, kad merginas sunku išlaikyti.


Aš pergalingai šyptelėjau ir stebėjau kaip po truputį Maiklas atsipalaiduoja. Juk jam tie pinigai visai nerūpi ko jis čia dabar ardosi dėl kažkokių dvidešimt tūkstančių? Jau buvau be pradedanti nerimauti, kad gal būt ir jis įklimpęs į skolas, bet galiausiai jis nusišypsojo ir grėsmingai pradėjo artintis prie manęs. Iš galinės kišenės jis išsitraukė juodą dėžutę ir atkišo ją man. Mano širdis pradėjo plakti greičiau ir tuomet pažvelgiau į jo akis. Tikiuosi tai nėra tai apie ką galvoju, nes tuomet net nežinau ką reikėtu daryti. 


-Atidaryk, - paliepė jis ir aš lėtai paėmiau dėžutę. -Tikiuosi patiks.


-Kas joje? -Pasiteiravau ir mano žvilgsnis pasidarė įtarus.


-Tai bomba, - sarkastiškai pasakė jis ir priklaupė šalia manęs. -Bijai?


-Ko tavęs? Ar dėžutės?


-Tai tu man pasakyk.


-Jei čia žiedas jis skris į šiukšlių dėžę.


-O tu kartu, - nusišypsojo ir padėjo savo vėsias rankas ant mano kojų.


Aš lėtai atidariau dėžutę ir gyliai įkvėpiau nes ten buvo ne tai apie ką galvojau. Dėžutėje buvo nuostabus pakabukas ant kurio išgraviruotos dvi raidės ,,DM". Iš nuostabos pažvelgiau į jo besišypsantį veidą ir užvertusi dėžutę padėjau ant lovos, o pati pasitraukiau toliau nuo Maiklo. Nesakau, kad ji man nepatinka tiesiog, nenorėjau nieko priimti iš jo nes tuomet jausčiausi skolinga. O aš ir taip jau esu skolinga ir tikrai daug. 


-Nepatinka? -Jis apkabino mane ir sušnabždėjo į ausį.


-Per daug pigi, -atrėžiau ir pabandžiau ištrūkti.


-Iš kur žinai, kad pigi jei nesiteiravai kiek kainavo.


Dabar tikrai sutrikau, tiesa net nepagalvojau apie kainą, bet man ir nerūpėjo nes neketinau priimti jo dovanos. Tačiau Maiklas taip lengvai nepasidavė ir tai man nepatiko.


-Neversk manęs to daryti nes....


Kažkas pasibeldė į duris ir aš nustebusi pažvelgiau į Maiklą. Kas galėtu tokiu metu čia brautis? Gal Vanesa? O gal Aleksas? Aš išsilaisvinau iš Maiklo glėbio ir nuėjau prie durų ir vos tik atvėriau jas buvau nustumta į šalį. Į butą įžengė penki ginkluoti policijos vyrai ir nusitaikė į Maiklą. Aš negalėjau pratarti nei žodžio todėl tik stovėjau ir žiūrėjau.


-Kaip drįstate čia įsibrauti? -Drąsiai ištarė Maiklas ir aš akimirksniu pribėgau prie jo tačiau kažkas pastvėrė mane už rankos ir stipriai užlaužė mano rankas. 


-Mes turime teisę jus, Maiklai Kolinsai sulaikyti dviem parom, - ištarė vienas policininkas. -Prašome eiti su mumis.


-Ne, - pradėjau šaukti, - neturite jokios teisės jo išsivesti.


-Nutilkite panele, nes kitaip turėsime išsivesti ir jus.


-Tai išsiveskite, - rėkiau aš.


-Aš eisiu, bet jos nedrįskite liesti.


Negalėjau tiesiog žiūrėti ir nieko nedaryti. Policininkai išsivedė Maiklą, o aš vis dar apimta panikos susmukau ant žemės. Kaip jie gali jį suimti jei jam priklauso pusę miesto? Negalėjau to suvokti savo protu, bet tuomet greitai pakilau nuo žemės ir persirengusi pastvėriau Maiklo automobilio raktelius ir tuomet sustojau. Ant lovos vis dar buvo dėžutė ir aš nejučia priėjau prie jos. Atidariusi iš karto pajutau kaip kaupiasi ašaros. Nors ir riejuosi su Maiklu ir be paliovos kartoju, kad mano jausmai jam netikri, bet dabar negaliu meluoti, tik ne sau. Aš myliu jį ir negaliu leisti, kad kas nors jį iš manęs atimtu.


Užsisegiau grandinėlę ant kaklo ir iš karto išskubėjau į stovėjimo aikštelę. Tikrai lėkiau per greitai, bet dabar norėjau kuo skubiau pasiekti savo tėvų namus. Tik tėtis gali man padėti, tik jis. Todėl didinau greitį nors ir labai jo bijojau, dabar baimė ir vėl buvo dingusi kaip ir per lenktynes.


Greitai pasiekiau tėvų namus ir išlipusi iš automobilio pribėgau prie užrakintų durų ir pradėjau skambinti į duris. Po penkių minučių duris man atvėrė vienas iš apsaugininkų ir keistai į mane pažvelgęs jau ketino klausti, bet aš prasmukau pro jį ir greitai užbėgau į viršų. Net nepasibeldusi užėjau į tėvų kambarį ir įjungiau šviesą. Mama akimirksniu atsisėdo ir kokią akimirką nesuprato ar dar sapnuoja ar ne.


-Tėti, - sušukau ir jis kone pašoko iš lovos.


-Džesika? -Pasitrynęs akis jis pažvelgė į mane. -Tau viskas gerai?


-Man taip, bet Maiklui reikia pagalbos.


-Kas nutiko? -Abejingai ištarė jis.


-Maiklą suėmė policija, turi man padėti jį ištraukti.


-Atleisk, bet tai ne mano problema, - šaltai ištarė jis, o aš negalėjau patikėti.


Žvelgiau į savo tėvą ir akimirką nebesupratau kas vyksta ar aš gerai išgirdau? Jis neketina man padėti? Na jau ne. Jis privalo man padėti juk tai jis sužadėjo mane su juo, o dabar abejingai jis žvelgė į mane tarsi jam nerūpėtų. Nejaugi jam nerūpi, kad mudviejų vestuvės gali iširti ir jis negaus pinigų?


-Kodėl man nepadedi? -Mano balsas tapo šaltas ir žvarbus. 


-Tiesiog negaliu.


Aš pradėjau kvėpuoti tankiau ir akimirksniu išbėgau iš jo kambarį. Kaip suprasti, kad jis negali jam padėti? Kodėl jis taip su manimi elgiasi? Ne, negaliu leisti, kad Maiklas liktų ten uždarytas. Sėdėjau ant laiptų ir tuomet suvokiau ką turiu daryti. Jei tėtis man nepadeda tuomet aš pati jį iš ten ištrauksiu. Ryžtingai atsistojau ir nuskuodžiau žemyn į tėčio kabinetą.