Ne Romeo (Sena)

43

Jau pralėkė kelios dienos kaip esu užrakinta ir jaučiuosi kaip šių namų kalinė. Blogiausia tai, kad tėčiui visiškai neįdomios mano isterijos ir pykčio priepuoliai. Iš karto po mokyklos tėčio apsaugininkas pargabena mane namo ir taip jau kelios dienos. Baigiu išprotėti nuo visų tų nesąmonių, o blogiausia tai, kad Maiklas per šias dienas mane visiškai pamiršo. Kaip ir sakiau daugiau dėl jo ašarų neliesiu, bet negalėjau susitaikyti su ta mintimi, kad jis tik žaidė su mano jausmais.


Atsidususi peržvelgiau kambarį kuriame mėtėsi išmėtyti mano daiktai kurios svaidžiau į duris, kai tėtis po vakarykščio nesėkmingo mano pabėgimo vėl mane įgrūdo čia. Trūko tiek nedaug ir aš būčiau išvykusi ne tik iš miesto, bet ir iš visos šalies, bet štai pasipainiojo ta naujokė namų tvarkytoja ir išdavikiškai paskundė mane. Prisiekiu kai tik išeisiu iš čia jai gerokai klius.


Užverčiau geografijos vadovėlį ir padėjusi į šalį pradėjau tvarkytis. O ką daugiau veikti kai tavo tėvai elgiasi kaip bepročiai? Ir negana to šiandien ir vėl turėsiu bendrauti su tuo nevykėliu. Nejaugi jis dar nesuprato kas aš per viena? Na jei taip, teks tai pakartoti, bet kiek grubiau. Nusišypsojusi nustojau tvarkytis ir atvėrusi spintą išmėčiau drabužius ant žemės. Radusi gražia palaidinę apsirengiau ją ir papurenau plaukus. O drabužius ir visą kambary sutvarkyti liepsiu tai mergiotei.


Po kelių valandų į kambarį įėjo mama ir nustebusi žengė kelis netvirtus žingsnius į priekį. Jos plaukai krito gražiomis garbanomis uždengdamos jos mielą ir vaikišką veidelį. Ji kaip kokia grakšti šokėja perlipo visą netvarką ir atsistojo priešais mane.


-Džesika, tėtis tavęs neišleis jei taip elgsies. -Liūdnai ir su užuojauta veide ištarė ji ir palietė mano skruostą. -Mieloji man nepatinka matyti tave tokia.


-Tai kodėl tuomet neleidžiate rinktis? -Aš pažvelgiau į ją ir norėjau verkti, tačiau susivaldžiau ir atsidususi atsirėmiau į sieną. Nors ir žinau, kad mama teisi, bet principai ir mano kvailas užsispyrimas neleidžia kitaip elgtis.

-Tai ne taip paprasta.


-Žinau, kaip yra sunku tekėti jaunai, aš pati tekėjau už tavo tėvo būdama šešiolikos.


-Taip, bet judu vienas kitą mylėjote nuo pat vaikystės. 


Mano mama visada buvo graži, o kai pažvelgdavau į jos nuotraukų albumą net nustebdavau kokia ji buvo nuostabi. Tobulos kūno linijos ir grakštumas. Tankios garbanos ir išraiškingos didžiulės akys. Ji galėtų būti pati nuostabiausia mama, tačiau visada buvo per daug gera ir miela todėl kaip bebūtų ji visada klausė mano tėčio.


-Kada atvažiuos Endrius? -Iš karto nukreipiau pokalbio temą, nes nebenorėjau to daugiau aptarinėti. -Tikiuosi šiandien nenumirsiu iš nuobodulio.


-Šiandien bendrausite tik judu.


-Šaunu, - susiraukiau ir pakėliau pilkus nusidėvėjusius marškinėlius. Jei jau tėčio nebus šalia tuomet galiu apsirengti kaip noriu.


Tačiau išėjus mamai apsirengiau aptemptas odines kelnes ir odinį švarkelį. Turiu jam įrodyti, kad esu pavojinga ir tokios kaip aš jis turi bijoti. Aš priversiu jį bijoti ir po kelių tokių susitikimų jis pats mane pames. Tačiau vis dėl to kažkas čia buvo negera. Tačiau nepaisiau to ir išėjusi iš kambario nusileidau žemyn kur jau aiškiai girdėjau Endrių balsą. Išvydęs mane jis nusišypsojo ir tai iš karto sugadino gerą mano nuotaiką. Dabar jis vilkėjo juodus marškinius ilgomis rankovėmis ir kelnes. 


-Labas, - jis priėjo prie manęs ir netikėtai pakštelėjo į žandą. Iš karto pajutau stiprų kvepalų aromatą kuris privertė suriesti nosį ir sulaikyti kvėpavimą. -Atrodai puikiai, - nenoriai ištarė tai ir paėmė mane už rankos.


-Būk atsargus su ja, - paliepė tėtis ir nužvelgęs mane sustojo ties akimis. -Džesika, perspėju. 


Aš nežymiai linktelėjau tačiau vis dar šypsojausi. Tuomet kartu su Endriu išėjau į lauką kur stovėjo jo prabangus automobilis ir kitas, baltas su didžiuliu kaspinu. Aš akimirką apstulbusi žvelgiau į naujutėlį automobilį kuris ne tik sužavėjo, bet dar ir buvo mano svajonių automobilis. Tačiau kai pajutau ant savo liemens vaikino rankas iš karto susiraukiau ir suvokiau kokia šios mašinos kaina. Tikrai neketinu parsiduoti dėl mašinos ir jis gali daryti ką nori, bet negaus manęs.


-Bandai mane papirkti? -Išsilaisvinusi iš jo glėbio apėjau mašiną. -Graži, bet ne mano skonio.


-Tavo tėtis sakė ką kitą.


-Tėtis visada savo, - pertraukiau jį ir vėl mečiau griežtą ir bejausmį žvilgsnį į jį. -Gali nesivarginti, man tavo žaisliuko nereikia.


-O tu drąsi, - nusijuokė jis ir priėjo arčiau. -Dabar paklausyk manęs, nori to ar ne, bet būsi mano žmona ir susitaikyk su tuo.


-Klysti, - vos tvardydamasi išrėžiau. -Aš tikrai nebūsiu tavo, patikėk.


-Tavo tėvas man dar sumokėjo, kad tik tave vesčiau, nesijaudink su laiku susitaikysi.


-Atsipeikėk seni ir susirask savo amžiaus bobą. -Rėkte išrėkiau ir pasileidau į namus.


Manyje virė pyktis ir tie jausmai grasino ištrūkti ir viską užlieti. Galėjau pratrūkti, o to visai nenoriu todėl jau geriau visą gyvenimą praleisiu užrakinta savo kambaryje negu bendrausiu su juo. Tačiau man dar nepasiekus durų jis pastvėrė mane už rankos ir trūktelėjo į save. Stipriai užlaužęs ranką jis atrėmė mane į automobilį ir prikišo savo veidą visai šalia manęs. Akimirką tikrai išsigandau tų grėsmingų akių ir stiprių rankų kurios negailestingai veržė mano rankas ir stipriai spaudė mano kūną. 


-Aš išmokinsiu tave gražaus elgesio patikėk, - ramiai ištarė jis ir pirštų galiukais perbraukė per mano veidą. Pasišlykštėdama nusukau veidą į šoną, bet tuomet jis šiurkščiai suėmė už smakro ir vėl privertė žiūrėti į jį. -Būsi paklusni ir pažadėsiu tavęs neskriausti, gražuolę.


-Tu net nesuvoki su kuo turi reikalų, - išrėžiau ir stengiausi nebijoti.


-Taip manai? - Jis nusijuokė ir stipriau suspaudė mano ranką, o aš visai nenorėdama sukandau dantis, kad nepradėčiau dejuoti iš skausmo. -Tavo tėvams tu nei trupučio nerūpi.


-Netiesa, -užginčijau, bet tuomet jis dar labiau prikišo savo veidą prie manęs.


-Nejaugi? Tai kodėl tuomet atiduoda vienintelę savo dukrą už dvidešimt šešerių metų vyro, bankininko?


-Nes, - užsikirtau ir pajutau gerklėja gumulą.


-Nes tavęs jie tiesiog trokšta atsikratyti.


Nors ir kaip buvo skaudu tai girdėti tačiau tai buvo tiesa. Skaudi ir negailestinga tiesa kurią jau seniai žinojau tačiau niekaip negalėjau susitaikyti iki šios akimirkos. Tėvai niekada manęs nemylėjo, niekada. Iš pradžių kaltinau save, maniau, kad tai aš darau kažką ne taip, bet dabar tai nebesvarbu, nes aš niekada nebuvau tokia dukra kokios jie troško. Net gi mano miela mama, kažin ar apskritai mane mylėjo, už tai Karolis gaus viską. Nuo šiltų rankų iki begalinės meilės kurią teikia abu tėvai. Aš tarsi neegzistuojantis padaras kuris yra nereikalingas ir būtinas kažkam atiduoti.


-Juk sakiau, - tarsi perskaitę mano mintis ištarė jis. -Bet nesijaudink tiesiog daryk viską ką pasakysiu ir tavęs nenuskriausiu.


-Aš nepaklusiu nei vienam vyrui, - išrėžiau ir neatsitraukdama žvilgsnio mačiau kaip jo mimika pasikeičia.


Dar net nespėjus suvokti jis prikišo savo veidą prie manęs ir įsisiurbė į lūpas. Stipriai laikydamas ir vis labiau spausdamas jis bučiavo mane, o aš galvojau kaip nesusivemti nuo šlykščių jo bučinių kurie atrodė truks visą amžinybę, bet tuomet spyriau jam į klyną ir jis akimirksniu atsitraukė. Susiėmęs už tos vietos kur trenkiau iš kojos, jis pritūpė ir suvaitojo iš skausmo, o aš pergalingai priėjau prie jo ir dar pastūmiau. Netekęs pusiausvyros jis nugriuvo į šalia stovinčią balą, o aš kaip kokia pamišėlė pradėjau kvatotis.


-Kitą kartą skaudės labiau jai dar kartą mane paliesi. 


Jis nieko neatsakė tik piktai į mane dėbtelėjo ir nusuko savo akis, o aš įėjau į namus ir iš karto patraukiau į savo kambarį kuriame jau buvo viskas sutvarkyti. Nors ir jaučiausi pamaloninta tuo kas nutiko puikiai žinau, kad kitas susitikimas su juo gali būti man pavojingas. Bet aš jau išmokau apsiginti todėl neketinu jo bijoti.