Niko: Mafijos Romanas. (BAIGTA)

4

4
Paėmęs į nelaisvę, Niko Toskano - liūdnai pagarsėjęs mafijos bosas ir negailestingas nusikaltėlis - pasisiūlo padėti išvalyti žaizdas. Staiga jo veidas vos keli centimetrai nuo manojo. Oras tarp mūsų įsielektrina. Jis ketina mane pabučiuoti.. nors yra mirtinas mano šeimos priešas.. manau, noriu to. Ir būtent tą akimirką Niko telefono ekranas sušviečia, pasigirsta riaumojanti melodija.
- Atleisk, gražuole.
Niko balsas užkimęs. Ir jei neklystu, atrodo kiek.. nusivylęs.
- Turiu atsiliepti. Tai svarbu.
- Kodėl atsiprašinėji?
- Nemėgstu atsiliepinėti į skambučius, kai esu su moterimi. Tai nemandagu.
- Pagrobti moterį taip pat nemandagu.
- Leisti jai žūti nemandagiau.
Niko išeina iš vonios kambario į vidų pakviesdamas vieną iš savo apsauginių.
- Džo, susipažink su mano kaline Mia Kordano.
Linkteliu Džo, Niko vartojamas „kalinė“ žodis primena, kad man vis dar gresia pavojus.
- Taip pat galbūt norėsi ją surišti. Ji gali atrodyti nekenksminga, tačiau, jei išsiblaškysi, ji suvarys peilį tau į kiaušus.
Ramiai stebiu juos. Niko atsiprašančiai atsisuka į mane.
- Atleisk, gražuole. Turiu omenyje tai kaip komplimentą.
- Tikrai? Kurį dalis? Tą, kur suvarau peilį kažkam į kiaušus?
- Turėtum būti pamaloninta. Bandau pasakyti, kad esi akivaizdžiai stipri. Ir negailestinga.
Niko palieka mane vieną vonios kambaryje su Džo.
- Klausyk, um..
- Mia. Mano vardas Mia.
Didysis Džo pastebi mano balse baimės užuominą. Nutaiso niūrią šypseną.
- Žiūrėk, neketinu tavęs surišti, gerai? Tik noriu žinoti vieną dalyką.. ar tu tai padarei? Ar nužudei visus tuos bosus..?
- O kaip manai?
- Nemanau, kad tai padarei, bet turėjau paklausti.
- Neįsižeisk, bet neprivalau tau nieko sakyti.
- Nesijaudink. Įsitikinsiu, kad niekas tavęs neliestu, jei to bijai.
- Pirmiausia nieko nebijau. Ir visų antra..
Staiga suvokiu, kad tai mano proga. Vonios kambaryje pastebiu nedideli langą. Tai gali būti vienintelė galimybė. Turiu pamėginti.
- Uhm.. turiu pasisioti.
- Atleisk, širdele. Bet man griežtai įsakyta nepalikti šio vonios kambario. Jei tai padės, nusisuksiu suteikdamas tau privatumo.
Šūdas. Apie tai nepagalvojau. Turiu galvoti, greitai.
- Na, reikalas tas.. kad tai tos dienos..
Džo ryškiai parausta.
- Gerai, gerai.. bet būsiu tiesiai už šių durų. Jokių gudrybių, supratai?
- Apie tai net nesvajočiau.
Imu veikti tą akimirką, kai Džo uždaro duris, palikdamas mane vieną. Kas galėjo pagalvoti, kad mane išgelbės "menstruacijos"?
Apžiūriu mažą erdvę. Langas mažas, bet pakankamai vietos jį atidaryti. Jei dabar nepabėgsiu, galiu nebegauti kitos galimybės. Užlipu ant kriauklės. Patikrinu ar ji laiko mano svorį. Viskas tobula.
Paleidžiu čiaupą, kad pridengčiau dūžio garsą. Gerai, Mia Kordano. Laikas jiems parodyti, ką moki. Uždedu rankas ant lango, įsiremdama koją į stiklą. Vienas.. du.. tris.. giliai įkvepdama spyriu. Smūgio metu langas dūžta, stiklo šukės pabira į gatvę. Taip!
Iššoku pro langą nusileisdama  žemyn pastato šonu. Kai tik pajuntu žemę po savimi, imu bėgti. Mia Kordano - 1. Niko Toskano - 0. Ir nors praėjusios 24 valandos buvo pragaras žemėje, negaliu nustoti šypsotis. Kas galėtų pagalvoti iš visų šių mafijozų, būčiau viena, kurį išgyveno susišaudymą ir pagrobimą? Bet dabar atėjo laikas grįžti namo.

Kitą dieną aplankau brolį Dantę jo mansardoje. Dante dabar laikinai eina boso pareigas, kol tėtis ligoninėje dėl sužalojimų per susišaudymą. Bent jau mano sužadėtuvės su Niko pusbroliu Toniu dingo nuo stalo.. kol kas. Taip pat sužinojau, kad Donas Falzone vienintelis tą naktį žuvęs. Šiandien mes visi dalyvausime jo laidotuvėse, atiduodami pagarbą.
- Tikrai turiu ten važiuoti? - paklausiu Dantės.
- Taip, Mia. Atrodys blogai, jei nedalyvausi.
- Gal. Bet taip pat turėtum atsižvelgti į tai, kad Toskanų šeima bus ten. Ir jie lengvai visiems galės pasakyti, kad tai aš esu atsakinga už Vincento mirtį.
- Niekas nešaudys tokioje vietoje, Mia. Jie nėra tokie kvaili.
- Tikiuosi esi teisus.
- Žiūrėk, Mia. Mūsų žvalgybos duomenimis, policininkai nužudymo ginklą rado už kelių kilometrų. Niekas nemano, kad esi atsakinga. Be to, būkime realistai.. niekas nesugalvotų, kad moteris sugebėtų suorganizuoti kažką panašaus..
Ak, štai. Senas geras nuspėjamas seksizmas vėl smogia.
- Gerai. Važiuosiu. Bet kad būtų aišku, tai darau ne dėl tavęs ar tėčio.
Dante atsidūsta.
- Žinau, kad nekenti tėčio metodų, Mia. Bet turi žinoti, kad jis rūpinasi šeima.
- Tu juokauji? Niekada negirdėjau didesnio melo. Jei sakydamas „šeima“ turi omenyje tėtį ir save, tai tikrai. Jam rūpi „šeima“. Įrodinėk sau kaip nori.
- Nebūk tokia, Mia. Klausyk, apgailestauju, kad tėtis su tavimi taip elgiasi, bet..
Dante nutyla, tiksliai žinau, kodėl. Nes nėra jokių bet. Dante turi labai gera priežastį būti ištikimam tėčiui.
Prisimenu tą naktį pas "Luigi", prieš visus tuos metus.  Kraujo nesantaika, prasidėjusi po Niko tėvo žūties. Visi manė, kad tai mano tėvas nužudė Niko tėtį, buvusį Toskanų bosą. Bet tai buvo Dante. Tėtis prisiėmė kaltę. Ir, kaip idiotė, prisiekiau, kad nusinešiu šią paslaptį į kapus. Su Dante atsidūstam vienu metu. Nėra prasmės vėl pradėti šio pokalbio.
- Beje, kur dingai pasibaigus susišaudymui? Pradingai.
Sudvejoju, įdomu, kiek galiu papasakoti Dantei. Vis dar nepasakiau apie pagrobimą ar Niko dalyvavimą. Dėl kažkokių keistų priežasčių nenoriu, kad Niko patektų į bėdą.
- Slėpiausi, kol šaudymas baigėsi. Tupėjau po stalu. Kai šaudymas baigėsi pabėgau.
- Na, Toskanų bosas vis dar ligoninėje. Kaip ir tėtis.
- Tai, kas laikinasis Toskanų bosas? Niko?
- Jokiu būdu. Jis pavainikis. Vienintelis teisėtas sūnus yra Tonis, todėl kol kas jis užima sostą. Šiaip ar taip turėtume jau važiuoti. Kuo greičiau atbūsime laidotuvėse, tuo greičiau galėsime iš jų išeiti.
Pastebiu, kaip Dante įvertina mano aprangą. Jo akys nukrypsta į mano batus.
- Bent jau vilki juodai.
- Visada vilkiu juodai. Tokios spalvos pasaulyje gyvename.