Niko: Mafijos Romanas. (BAIGTA)

11

Stoviu apstulbus. Per kūną užplūsta milijonas skirtingų emocijų. Jaudulys, sumišimas, palengvėjimas, siaubas, nuostaba, taipat vis dar šiek tiek pykčio.
- Tai pokštas? - paklausiu.
Niko veidas apsiniaukia.
- Manai taip juokaučiau?
- Atsižvelgiant į tai, jog neperseniausiai tai pati siūliau, o tu mane atstumei, taip. Žinai ką, Niko? Ne. Praradai savo šansą. Mes su Keite bėgsime, negali mūsų sustabdyti.
- Ką? Kodėl? - susiraukia jis.
- Nes nenoriu būti ištekėjus už mafijozo! Būti mafijozo žmona apgailėtina.
- Atsisakai manęs? Rimtai?
Nuostaba Niko veide supykdo dar labiau.
- Esi neįtikėtinas! - piktai išraustu.
- Rimtai dabar supyksi?
- Net neketinu į tai atsakyti. Išsiaiškink tai pats, Niko. - piktai nusuku žvilgsnį į šoną.
- Kas? Manai, būtume blogi vyras ir žmoną? Nes manau, būtume puikus. Turiu omenį, nėra taip, jog būtum nepatraukli, todėl mums susituokt iš tikrųjų nėra jokių sunkumų. Plius, tinkam vienas kitam.
Iš tikrųjų, tuoj sprogsiu.
- Esu „patraukli"? „Tinkam vienas kitam"? Ar bent klausaisi savęs?! - atsisuku į jį.
Keitė ir Džo nejaukiai tyli. Niko tai pastebi.
- Ar galit išeit trumpam už durų? - paklausia pažiūrėdamas tiek į Keite tiek į Džo.
Jie atrodo apsidžiaugia galėdami pagaliau sprukti tai ir iškart padaro uždarydami po savęs duris. Vos tik jos užsidaro, nueinu į vonios kambarį, Niko atseka įkandin.
- Leisk pasitikslinti. Nori mane vesti, nes nesu negraži ir mes tinkam vienas kitam? - tiesiai paklausiu.
- Uh. - Niko persibraukia delnu veidą.
- Tu rimtai idiotas. - papurtau galvą piktai nusišypsodama.
- Aš bandau! - Niko sklesteli rankomis į šonus.
- Nepakankamai!
Jis sunkiai atsidūsta atsisėsdamas ant vonios krašto. Bejėgiškai pažiūri į mane.
- Klausyk, Mia, nežinau, ką nori, jog pasakyčiau. Žinau, galbūt nesu tavo mėgstamiausias žmogus pasaulyje, bet kokia alternatyva turi? Tekėsi už vyro, kuris norės tave palaužti? - ramiai paklausia.
- Ne. Alternatyva yra man su Keite pabėgti. Tuomet įsilaužti į mano tėvo sąskaitas ir sunaikinti jį finansiškai.
- Mano gražuole, būtent dėl šios priežasties naudojome grynuosius.
Niko siekia mano rankos. Patraukiu ją.
- Nėra jokių šansų kad dabar tai darysim, Niko. - piktai pažvelgiu į jį.
Niko nuleidžia galvą.
- Žiūrėk, Mia, tiesiog pasakyk taip. Galiu tave apsaugoti. Žinai, jog galiu. Tiesą sakant, ar ne todėl pirma atėjai pas mane?
Tylėdama žvelgiu į jį. Žinau, jog Niko teisus. Ar mano ego dabar kalba, ar dar kas nors? Bet kai Niko mane atstūmė, nepaisant priežasčių, vis tiek buvo skaudu. Negaliu vėl būti taip įskaudinta.
- Noriu tavim tikėt, bet negaliu. Verčiau pasiklausiu savim ir bėgsiu. - ištariu.
- Apsvarstyk tai. Prašau. Netgi galėsiu surengti skyrybas, jog galėtum būt laisva.
- Skyrybas?
- Žinoma nenorėčiau su tavim skirtis. - greitai priduria Niko.
- O kaip dėl vedybų? Ar tikrai to nori? O gal tau tik gaila manęs.
- Noriu to.
- Tuomet kodėl atsakei man ne?
- Jau sakiau tau, gražuole. Esu pažadėtas kitai.
Širdis nugrimzta. Tiesa, pamiršau tai.
- Santuoka nėra kažkas, ką kada nors mačiau teikiant džiaugsmo. Pažvelk į mano tėvus. Pažvelk į savo. Velnias, nemanau, jog pažįstu ką nors kas gyvena darnioje santuokoje.
Tyrinėju Niko išraišką, emocijas akyse.
- Įskaudinai mane atstūmdamas. Net žinant tavo priežastį, vis tiek velniškai skaudėjo. Tiesiog nenoriu vėl to patirti.
Mano nuostabai Niko atsikliaupia ant kelių.
- Atleisk man, gražuole. Įskaudinti tave buvo paskutinis dalykas, kurį norėjau padaryti. Turėjau labiau atsižvelgti į tavo jausmus. Dėl to gailėsiuos visą savo gyvenimą.
Jo akys dega nuoširdumu. Ledas širdyje ima tirpti, tik šiek tiek.
- Prašau, gražuole. Ar sugebėsi man atleisti?
Kai jau maniau, jog mačiau kiekvieną Niko Toskano pusę, jis mane vėl nustebina.
- Mia tesoro... non era mia intenzione ferirtiti. (Mano brangioji.. neketinau tavęs įskaudinti.) - priduria itališkai.
O jis tikrai moka atsiprašinėti itališkai.
- Tau pasisekė, jog moki taip gerai atsiprašinėti itališkai. - šypteliu.
Niko veidas nušvinta.
- Eikš. - ištiesiu rankas.
Niko atsistoja apkabindamas. Atsiremiu skruostu jam į krūtinę. Galiu išgirsti, kaip stipriai plaka širdis.
- Labai atsiprašau, gražuole. - sumurma jis palaidodamas veidą plaukuose.
- Viskas gerai, Niko. Atleidžiu tau.
- Ačiū.
Jis dar kartą spusteli mane glėbį atsitraukdamas.
- O kaip dėl santuokos? - paklausia.
Jis žiūri į mane tokiomis viltingomis šuniuko akimis, jog jaučiu, kaip širdis dar labiau ištirpsta.
- Klausyk. Jei sutiksiu, negalėsi man aiškinti ką daryti. Leisi užsiimti savais reikalais ir niekada nesikiši.
- Ar tai "taip"?
- Tai mano sąlygos. Sutinki?
- Žinoma.
- Ko tikiesi iš manęs?
- Tik tai, ką siūlei anksčiau. Tinkamas žmonos vaidmuo. Bent jau viešumoje.
- Tai daugiau jokių sunkių batų ir plėšytų nėrinių?
Niko nusišypso.
- Ne viešumoje. Bet kai liksim tik mudu noriu tikrosios tavęs. Sunkus batai ir panašiai.
- Turėsiu vilkėt vestuvinę suknelę?
- Taip, gražuole. Reikia, jog atrodytų tikrai.
Svarstydama baksnoju pirštų sau į smakrą.
- O kaip dėl sekso? - paklausiu.
- O kas dėl jo?
- Nemanai, jog jei mylėsimės, tai viską apsunkins?
- Ne, gražuole. Jei tuokiames, noriu, jog tai būtų tikra. Noriu visko. Gyvenimo kartu, miegojimo kartu. Jog būtum mano.
- Kol viskas baigsis. - atsidūstu.
Niko susiraukia.
- Ką turi omenį?
- Na, jei susituoksim taip baigsis Kordanų -Toskanų kraujo karas, ar ne? Mes su Keite būsim laisvos. Mums nebereikės būti susituokusiems, tiesa?
Niko nejaukiai pasimuisto.
- Turbūt ne.
- Jei mylėsimies, tai viską apsunkins.
Jis jau žiojasi atsakyti, kai pasigirsta garsus durų trenksmas. Nuskubu į kambarį pasitikdama įskubančius Keite ir Džo.
- Turim važiuot. Tavo tėvas sužinojo, kur esat, Mia. - ištaria Džo.
- Ką?! Kaip? Naudojau netikrą vardą, su Keite pasikeitėm drabužius..
- Jie į mano batus įdėjo sekiklį, Mia. - ištaria Keite.
Sustingstu. Su Keite pasikeitėm drabužius, bet batus? Apie tai net nepagalvojau.
- Šunsnukis! - piktai ištariu.
Keitė atrodo tuoj apsiverks, bet Niko uždeda raminančią ranką jai ant nugaros.
- Kur dabar tavo batai, Keite? - paklausiu.
- Išmetėm juos į konteinerį, bet jie jau sužinojo apie šią vietą. Lauke pastebėjom Kordanų žvalgą.
- Tiesa.
Nuryju gumula gerklėj, prisiversdama nustumti baimes giliai, giliai ten, kur negalėtų man pakenkti. Arba sustabdyti.
- Pasirūpinsiu juo. - tvirtai ištariu.
- Aš galiu..
- Mia..
Nutildau žvilgsniu Niko ir Džo.
- Jei kuris nors iš jūsų pasirodys, jie supras, jog tai susiję su Toskanais. Be santuokos, jog būtų teisėtai suvienytos šeimos, tai iš esmės karo paskelbimas.
Susiemu save į rankas, sukaupdama jėgas.
- Dabar abu pasiimsite Keite ir susitiksim vienoje iš jūsų slaptų vietų. Tikiu, jog tokių turite? - ištariu.
Džo linkteli.