Niko: Mafijos Romanas. (BAIGTA)

6

- Tai tiek iš to nesimatysim niekada daugiau, ar ne?  - ištaria Džiule.
Sukrėsta pažiūriu į ją.
- Sakiau tiesa.
- Uh-huh. Tuomet, spėju, jis negalėjo nustoti galvoti apie tą tavo minėtą bučinį.
Skruostai parausta prisiminus bučinį.
- O kas, jei jį kas nors čia pamatys.. o jei Dante pamatys?!
- Klausyk, tau reikia nusiraminti.
- Kaip galiu nusiraminti? Niko Toskano mūsų vestibiulyje.
- Apsimesk, jog jis tik dar vienas svečias, Mia.

Laiptais nusileidžiu žemyn į barą. Akys tuoj pat pagaunu Niko. Mane pamatęs jis išsišiepia.
- Labas, Mia.
Kilsteliu antakį.
- Labas.
- Tau pasisekė, jog esu kantrus vyras, gražuole.
- Nesi kantrus vyras. Nekantrus vyras spaudžia, kol gauna tai, ko nori.
- O gausiu, to ko noriu?
- Priklauso nuo to, kas tai.
- Kaip dėl tavęs mano lovoje?
Kvėpavimas sutrinka. Šiluma pasklinda pilve. Prisimink, ką sakė Džiule. Tai pavojinga. Pavojinga.. pavo..mintys išsisklaido, kai Niko žengia arčiau manęs. Pajaučiu kibirkštis. Dega visos nervų galūnės. Neatsimenu, kada paskutinį kartą vyras privertė mane taip jaustis. Tai kelia man priklausomybę. Nikas žengia dar vieną žingsnį.. kol atsiduria colių artumu, žvilgsnis įsmeigtas į mane.
- Na, gražuole? Kaip dėl tavęs mano lovoje? - pakartoja.
Jo antakis pakeltas, išraiška linksma. Suprantu, ką daro. Mano, jog čia turi viršenybę. Na, šiame žaidime gali žaisti du, Toskano.
- Kas priverčia tave galvoti, jog va taip šoksiu pas tave į lovą, Niko?
Žengiu žingsnį artyn, kol mūsų kvėpavimai susimaišo. Pirštu perbraukiu skruostą.
- Turėsi šiek tiek būti aiškesnis. Kas man iš to? - priduriu.
- Orgazmas. Geriausias tavo gyvenime.
Sunkiai nuryju seiles. Darosi sunku išlikti ramiai. 
- Labai pasitiki savimi, ar ne?
- Tai nėra pasitikėjimo klausimas. Tai faktas. Gerai moku tai, ką darau. Kodėl man tau neparodžius?
Prikišu lūpas prie skruosto, bet sustoju prieš pat joms paliečiant jį. Niko kvėpavimas pasunkėja.
- Arba.. kodėl neleidi man parodyti tau? - sušnabždu.
Pirštais slenku jo ranką, krūtinę, sustodama ten kur plaka širdis. Jaučiu greitą jos plakimą. Nusišypsau.
- Iššvaistei vieną iš trijų norų. Bandyk dar kartą. - priduriu.
- Maniau atleidai, gražuole.
- Manai taip lengvai atleidžiu? Turėsi pasistengti labiau.
- Esu pasiruošęs tai padaryti. Kaip jau ir sakiau. Esu kantrus vyras.
Šį kartą Niko ranką nuslysta ties mano klubais akimis ryjant mano kūną. Patraukiu jo rankas.
- Baigei mane tikrinti, kantrus vyre?
- Ne visai.
Niko balsas tamsus, pilnas aistros.
- Esi graži moteris, Mia. Nusipelnei vyro, kuris moka patenkinti moterį lovoje.
- Tas vyras būtum tu?
- Taip.
Mano balsas užkimęs. Negaliu nesiglausti arčiau jo.
- Galiu priversti tave jausti malonumą, kokio dar niekada nejautei. Ar leisi man?
Užsimerkiu. Negaliu taip lengvai pasiduoti. Kad ir kaip norėčiau.
- Papasakok man daugiau apie tą malonumą, kurio dar niekad nejaučiau.
- Mieliau tau parodyčiau.
Išsilaisvinu iš Niko gniaužtų ir pažiūriu mesdama iššūkį.
- Pasaugok šiuos žodžius merginai, kurį būtų pakankamai kvaila, jog apžavėtum savo kerais.
- O kaip dėl merginos, kurį yra pakankamai drąsi, jog pasiduotų tam, ko iš tikrųjų nori?
Niko žiūri giliai man į akis. Prisiverčiu save susiimti.
- Matau ką darai, Niko.
- Ką darau?
- Sakai man tai, ką noriu girdėti. Manęs tai neveikia.
- Gerai, suprantu. Žodžiai neveikia puikiosios Mijos Kordano. Puiku. Pažaiskime žaidimą.
Niko paima biliardo lazdą pasukiodamas ją tarp pirštų.  Nepaisant ryžto, esu suintriguota.
- Žaidimas, a? Ar tavo ego įstengs pralaimėti merginai?
Niko meta man kitą biliardo lazda. Sugaunu ja.
- Gražiai pagavai. Niekada nepralaimiu.
- Niekada nesakyk niekada, Toskano.
Niko išsišiepdamas kilsteli antakį sutvarkydamas biliardo kamuoliukus trikampyje.
- Pirmyn, Mia.
Niko nusišypso. Pažiūriu į kamuoliukus, galvoje susidėliodama galimybes. Surengiu didžiulį pasirodymą išsiriesdama ant biliardo stalo krašto nusitaikydama su lazda. Per petį žvilgteliu į Niko viliojančiai pakraipydama užpakalį.
- Žinau ką darai, gražuole.
Niko balsas žemas ir pavojingas. Kilsteliu antakį.
- Tikrai? Ką darau?
- Pati žinai.
- Pasakyk tai, Niko.
Niko liežuviu sudrėkina sausas lūpas.
- Kas negerai, Niko? Sunku žiūrėti?
- Tiesiog mušk kamuoliukus, gražuole.
Pasilenkiu dar labiau, per petį mirktelėdama Niko.
- Jei jau taip reikalauji.
Kamuoliukai išsibarsto. Trys meistriškai įkrenta į kišenes. Atsisuku į Niko. Jis atrodo šiek tiek nustebęs - sužavėtas. Nusišypsau sau.
- Tavo eilė, Toskano.
Nieko nelaukdamas Niko be jokių pastangų muša. Vienas kamuoliukas lengvai įkrenta į kišenę.
- Tau reikės pasistengti labiau, jei nori mane įveikti, Toskano.
- Mažiau kalbų, daugiau darbų, Kordano.
Mano eilė. Mušu sudėtingą, beveik neįmanomą smūgį.
- Esi gera, neneigsiu to. - ištaria Niko.
Niko muša taipat pataikydamas.
- Bet aš taip pat. - priduria.
Žaidimas tęsiasi. Po dar kelių raundų imu pralaimėti.
- Kaip ir sakiau. Jei laimėsi, nusileisiu tau.
Išsišiepiu studijuodama likusį paskutinį kamuoliuką. Tai sunkus smūgis, bet turiu įgūdžių jį įmušti. Pasilenkiu virš biliardo stalo nusitaikydama. Susiimdama giliai įkvėpiu. Mušu. Kamuoliukas nuriedėjęs įkrenta į kišenę ten, kur ir norėjau.
- Sveikinu, gražuole. Nugalėjai mane.
Niko švelniai pakelia mano ranką, sugaudamas mano žvilgsnį. Jo lūpos atsiremia į krumplius. Skrandis apsiverčia.
- Esi kupina staigmenų.
Gerklė sausa. Vos galiu nuryti seiles.
- Tik keletą.
Niko paleidžia mano ranką.
Už nugaros išgirstu žemą šviltelėjimą. Atsisuku į garso skleidėja. Kas per velnias..
Tai du skustagalviai, kuriuos esu anksčiau mačius šiame bare. Bjaurūs, tatuiruotais kūnais.. ir jie spokso tiesiai į mane. Atsuku jiems nugarą, ignoruodama.
- Pažįsti juos? - ramiai paklausia Niko.
- Jie tik pora asilų, kurie nesupranta žodžio „ne“. Po sekundės vienas iš skustagalvių visai šalia manęs išleidžia dar vieną nemalonų šviltelėjimą. Niko sustingsta.
- Tai buvo puikus žaidimas, užkaitinai čia atmosfera. Atrodei tikrai gerai pasilenkus ant to biliardo stalo. Ką pasakytum, jei taip pasilenktum dar kartą? - išsišiepdamas paklausia skustagalvis.
Gerklėje užverda pyktis.
- Atsiknisk. - suurzgiu.
Esu arti ribos išdurti jo akis su biliardo lazda.
- O, ji arši, vyručiai. Man patinka. - išsišiepia skustagalvis. - tikrai gerai praleisiu laiką su tavim, širdele. - priduria.
Prieš kažką atsakant ar padarant, sau už nugaros pajuntu Niko kūno šilumą.
- Lukai. - ištaria jis.
Lyg iš šešėlių pasirodo stambus, šešių pėdų Luka imdamas traiškyti krumplius. Buvau pamiršus, jog ir jis čia!
- Ei berniukai. Ką pasakytumėt, jei truputį išeitume į kiemą? - paklausia Lukas.
- Tai laisva šalis, kai paskutinį kartą tikrinau, galiu sakyti ką noriu. Ypač tokioms merginoms, kurios visiems matomos. - atkerta skustagalvis net nežvilgtelėdamas į Luką. Kitas skustagalvis nusijuokia iš draugelio juokelio. Lukas atsako pavojingai žemu balsu.
- Padaryk sau paslaugą, žmogau.  Neik ten.
- Eiti kur? Pažvelk į šią kekšę. Ji pati to prašosi. - skustagalvis nužvelgia mane.
Prieš man jį sustabdant, Niko pastumia Luką į šalį. Suvokiu, ką jis ketina daryti.
- Niko! Nereikia! - įsiterpiu įsiremdama delnais į jo krūtinę.
- Nenoriu, jog dėl manęs susiteptum dar daugiau kraujo ant rankų. - priduriu.
Bet atrodo Niko nerūpi. Jis patraukia mane prieidamas prie skustagalvio su įniršiu akyse. Akimirksniu Niko nuo biliardo stalo pagriebia lazdą su ją voždamas skustagalviui per galvą.
- Nebežiūrėsi į ją. Nebesikalbėsi ja. Ji nėra prakeiktas mėsos gabalas. - suurzgia Niko.
Iš skustagalvio galvos pasipila kraujas, jis nugarą atsiremia į baro sieną sudribdamas ant grindų. Niko su biliardo lazdos galu kilsteli skustagalvio smakrą priversdamas jį pažiūrėti jam į akis.
- Daugiau niekada negrįžk į šią miesto pusę. Niekada.
Niko dar kartą trenkia biliardo lazda skustagalviui per galvą. Skustagalvis suvaitoja. Nusisuku nebegalėdama žiūrėti.
- Linktelėk galva jei supratai.
Jis linkteli, akys užsimerkia iš skausmo. Po sekundės Niko jį paleidžia.
- Nagi, vyručiai. Dingstam iš čia.
Antrasis skustagalvis griebia pirmąjį ir išskuba iš baro. Bare stoja tiršta tyla.
- Gerai. Šou baigėsi, žmonės. Galit nustot spoksot. - kreipiasi Lukas į žmones bare. Visi grįžta prie savo gėrimų, pasigirsta tylūs murmesiai.
Drebėdama nueinu prie baro. Tai buvo.. net.. negaliu patikėti, jog tai įvyko. Po kelių sekundžių Niko prisijungia prie manęs. Akimirką nieko nesakau, nepasitikėdama savimi.
- Nežinau, ar turėčiau pasibjaurėti ar išsigąsti. - tyliai ištariu.
- Esi pasibjaurėjus?
Studijuoju Niko išraišką. Jis jaudinasi dėl mano atsakymo.
Dar kartą atsigeriu gėrimo. Niko stebi kiekvieną judesį.
- Nori sužinoti ką galvoju, Nikai?
Jo veidas vos keli centimetrai nuo manojo.
- Pasakyk man, gražuole.
Uždedu ranką jam ant krūtinės, jausdama po pirštais kaip Niko širdis plaka nežmonišku greičiu.
- Esu mačius ir baisesnių dalykų.
- Tikrai? Nepyksti?
- Ne.
Kažkas Niko išraiškoje pasikeičia.
- Mia.
Niko balsas pilnas aistros. Jis žvelgia giliai man į akis, jo žvilgsnis tamsus, pilnas šilumos.
- Nebegaliu daugiau slėpti. Nebegaliu sau meluoti. Turiu tau pasakyti tiesą.
Širdis užstringa gerklėje. Jaučiu, kaip valia slysta lyg smėlis pro pirštus.
- Noriu tave turėti. Dabar. Noriu tavęs, Mia.
Niko ranka nuslenka ties nugarą, švelniai prisiglausdama prie odos. Aikteliu.
- Žinau, jog ir tu to nori.
- Niko.. prašau.
Jis nusišypso. Prikandu lūpą. Tai ne klausimas, ko noriu. Kalba eina apie tai, ar mano troškimas vertas karo. Niko lūpos vos prisiliečia pries ausies, laukiant atsakymo. Niko pirštai nuslenka dar žemiau, suimdami užpakalį. Atsiremiu į Niko.
- Mia? Mia Kordano? - pasigirsta moteriškas balsas mums už nugarų.
Apsisuku akis į akį susidurdama su nepažįstama baro lankytoją į kate panašia šypsena veide.
- Atsiprašau?
Moteris praleidžia mano klausimą pro ausis, žiūrėdama tai į mane tai į Niko. Jos šypsena auga.
- Atpažinčiau šį veidą bet kur. Niko, iš garsiosios - ar turėčiau sakyti liūdnai pagarsėjusios - Toskanų šeimos. - priduria moteris.
Niko šalia sustingsta. Stebiu, kaip šypsodamasi moteris artėja.
- Ką veikia Toskano vienas su Kordano? Ypač Kordanų teritorijoje?
- Kas tu? - rimtu veidu paklausia Niko.
- O, niekas. Išskyrus galbūt tai, jog  dirbu „Vegas Reader." Nors daugumai mūsų skaitytojų tai nerūpėtų, yra keletas skaitytojų, kuriuos ši istorija gali labai sudominti.
Moteris mirkteli man duodama suprasti, jog ji labai rimtai. Ji grasina mus atskleisti!
Žvilgteliu į Niko, širdis spurda. Jo akys alsuoja įniršiu, kumščiai suglausti prie šono. Jis atrodo taip, lyg netrukus padarys ar pasakys kažką ko abu vėliau gailėsimės.
- Ko nori iš mūsų? - paklausia Niko.
- Tiesos, pone Toskano. Ko norėtų bet kuris žurnalistas.
Apsidairau. Žmonės ima į mus atkreipti dėmesį, rodyti pirštais. Giliai įkvėpiu ištiesindama pečius, atsisuku į moterį.
- Na? Laukiu? - paragina ji.
- Nieko nesulauksi. Čia nėra jokios istorijos. Ponas Toskano atėjo su  klausimu dėl Dono Falzone laidotuvių.
Kilsteliu antakį įtraukdama į balsą iššūkį.
- Tikriausiai girdėjai apie p. Falzone mirtį? Ypač jei taip domina mafijos reikalai. - priduriu.
- Turiu omenį taip, žinoma. Tikrai girdėjau apie p. Falzone mirtį. Tai todėl čia yra ponas Toskano?
Pažiūriu į Niko. Jis energingai linkteli.
- Taip. Todėl ir esu čia. Aptarti privačius laidotuvių reikalus su panele Kordano.
Niko pabrėžia žodį „privačius“.  Žurnalistė nejaukiai pasimuisto.
- Dieve, taip.. labai atsiprašau. Tai ne mano reikalas. Prašau, tęskite.
Nieko daugiau nepasakius žurnalistė pasisuka nueidama. Žmones bare praranda susidomėjimą. Kai tik ji išeina iš baro su Niko apsikeičiam linksmomis šypsenomis.
- Matei tai?! Mia Kordano smūgiavo, įmušė įvartį, ir išgelbėjo dieną! - išsišiepiu.
- Buvai nuostabi. Daugeliu atžvilgiu mokausi iš tavęs. Ačiū, kaip sakei, išgelbėjai dieną.
- Nėr už ką. Bet turbūt turėtume tęsti likusį pokalbį kur mažiau akių.