Niko: Mafijos Romanas. (BAIGTA)

5

Niko Toskano pasilenkia virš  Mustango kapoto. Širdis daužosi.
- Žinau ja, gražuole.
Sukrėsta spoksau į Niko. Iš kur jis galėjo sužinoti, jog prieš visus tuos metus būtent Dante nužudė jo tėvą?
- Tu.. žinai. K-kaip?
Niko pasilenkia arčiau.
- Ar tai neakivaizdu? Aš tau patinku. Pažvelgiu į jį pratrūkdama juoku, negaliu nustoti juoktis. Niko atrodo įsižeidęs.
- Gerai, nereikia juoktis taip garsiai. - susiraukia jis.
- Atleisk, tik.. prigavai mane nepasiruošusia. Esu pamaloninta, jog manai, kad man patinki. Bet tu pagrobei mane.. be to, taip pat esame mirtini priešai.
- Netiesa, gražuole. Mūsų šeimos yra mirtini priešai. Mes.. jei ne draugai, tai pažįstami, taip?
- Ką reiškia būti pažįstamais?
- Pavyzdžiui jei dabar pavežėčiau tave?
Mosteliu galvą į Mustangą.
- Jau turiu su kuo važiuot.
- Su tuo šlamštu? Jis vos veikia.
- Atsiprašau? Turėtum žinoti, jog kątik įžeidei mano gyvenimo meilę.
- Tokiu atveju labai atsiprašau tavo gyvenimo meilės. Bet tai nekeičia to, ką pasakiau. Tu vėluoji. Ką darysi, jei Mustangas bevažiuojant vėl sugęs? Galiu greitai tave nuvežti į pamokas.
Vis dar dvejoju. Niko tai pastebi ir skubiai priduria.
- Pažadu, Mustangas čia bus saugus.
Po dar vienos ilgos akimirkos linkteliu. Niko išsišiepia.
- Pasakysiu tau vieną dalyką. Nepasigailėsi.

Po kelių minučių sėdžiu Niko Toskano automobilyje, važiuojam apleistais Vegaso keliais. Žinoma, jis vairuoja Cadilac Escalade. Žinoma.
- Kodėl nesistebiu, jog vairuoji būtent tokį automobilį?
Niko iš vairuotojo vietos šonu pažiūri į mane keleivio vietoje.
- Kuo bloga mano mašina?
- Nagi, Toskano. Kiekvienas mafijos vyrukas vairuoja šį automobilį.
- Kenti iliuzijas, jog visi mafijos nariai vienodi.
- Įvardink bent vieną mafijos narį, kuris nevairuoja šio automobilio?
Niko akivaizdžiai nutyla. Nusijuokiu.
- Būtent. - priduriu.
Papurtydamas galvą, Niko nuspaudžia greičio pedalą įsiliedamas į eismą. Stebiu, kaip jis tai darydamas uoliai tikrina veidrodėlius. Jis netgi laiko rankas ties 2 ir 5.
- Oho, Niko. Nemanau, jog pažįstu bent vieną mafijos vyruką, kuriam iš tikrųjų rūpi saugiai vairuoti.
- Na, gražuole, šį kartą su savim turiu brangų krovinį.
Niko mirkteli man. Širdis akimirkai praleidžia ritmą.
- Nors jei jau paminėjai, galiu važiuoti greičiau. Jeigu nori.
Iš po blakstienų pažvelgiu į Niko. Jo akyse blizga pavojus.
- Ko noriu, tai būti ta, kuri važiuos greičiau.
Niko antakiai pakyla aukštyn tai išgirdus. Labai aukštyn.
- Nori vairuoti?
- Ką? Manai nepajėgsiu?
- Tai galingas automobilis, Mia. Nesuprask manęs neteisingai, bet niekada nemačiau merginos, vairuojančios vieną iš šių.
- Tikriausiai todėl, jog niekada nesuteikei nė vienai merginai progos.
Niko akimirką tyrinėja mano veidą, jo akyse spindi kažkokia nematyta emocija. Staiga sustabdo automobilį kelkraštyje ir išsišiepdamas atsisuka.
- Tikiuosi, jog iš tos žievės ką nors atsikąsi, gražuole.
Sekundei sutrinku.
- Gerai, Toskano.
- Kaip nori.
Nuo Niko kimaus balso stuburu nubėga šiurpuliukai. Po sekundės jis atlaisvina vairuotojo vietą. Įsitaisau joje, Nikas įsitaiso keleivio vietoje. Šypsodamasi paglostau vairą.
- Pasiruošęs, Toskano?
- Tau, gražuole? Visada.
Koja spusteliu greičio pedalą. Stebiu, kaip spidometras kyla, kyla.. nuleidžiu langą iš džiaugsmo surėkdama pro jį. Niko nusijuokia. Juokdamasis jis atrodo kaip visai kitas žmogus. Jaunas bei pilnas gyvenimo.. ir pavojingas. Labai pavojingas. Lengvai valdau Escalade, įsiliedama į eismą. Užsidegus raudonai sustoju prie šviesaforo. Pasisuku į Niko. Jis atrodo atsipalaidavęs, skruostai paraudę.
- Esi ... tikrai kitokia, Mia. - ištaria.
Sutinku jo akis, bandydama sulaikyti drugelius pilve. Aiškiai įsidrąsinęs, Niko paima mano ranką. Skrandis apsiverčia. Noriu.. laikyti jo ranką. Patikėti, jog Niko nėra panašus į mano..
Jis pakelia mano ranką, tarsi ji būtų kažkas subtilaus ir neįkainojamo. Gumulas pakyla gerklėje, kai jis taip švelniai perbraukia nykščiu per riešą. 
- Niko.. - sušnabždu.
Nespėjus nieko daugiau pasakyti, Niko pakelia ranką prie lūpų jomis brūkštelėdamas per plaštaką, akimis sutikdamas manasias.
- Ar dabar tiki manimi, gražuole? Kai sakiau, jog niekada tavęs nenuskriausčiau?
Širdis plaka taip stipriai, jog beveik skauda.
- Taip..
Mano balsas vos garsesnis už šnabždesį.
- Taip, Niko. Tikiu tavimi. - priduriu.
Niko užsimerkia tarsi dėkingas, dar kartą pabučiuoja riešo vidų.
- Ačiū, gražuole. Tavo pasitikėjimą nėra lengva gauti. Pažadu, saugosiu jį.
Įsijungia žalia. Nukreipiu dėmesį į kelią, širdis daužosi taip, lyg būčiau kątik nubėgus maratoną.